Neringa Rekašiūtė. Visaginas – kintančios tapatybės miestas 

Kūryba man – vienas iš būdų, atveriantis galimybę susitikti su visuomenėje gyvuojančiais stereotipais ir pažvelgti jiems į akis. Kartais ir pati nustembu savyje atradusi nuostatas, kurios yra suformuotos populiariosios žiniasklaidos bei viešosios nuomonės. Tačiau, kaip menininkei ir pilietiškam žmogui, man labiau rūpi tiesa ir siekis pažinti tikrovę tokią, kokia ji yra.  

2017–2018 metais kurta fotografijų serija „Atominė tapatybė“ kaip tik ir yra pastanga be išankstinių stereotipų ir iškreipiančių pasakojimų pamatyti ir atrasti Visagino miestą ir jo žmones. 

Neringa Rekašiūtė. Agnės Papievytės nuotr.

Ši mano kelionė į daugelio lietuvių sąmonėse neegzistuojantį Visagino miestą prasidėjo 2016 metais užsukus čia tik trumpam, tačiau netrukus apsigyvenus trejiems metams. Iš pirmo susitikimo miestas tiesiog pakerėjo savo architektūra, išplanavimu, istorija, atominės elektrinės kaimynyste, gamta bei žmonių įvairove. Prieš tai keletą metų praleidus Londone, labai gretai ir Visaginą patyriau kaip išskirtinę multikultūrinę erdvę, kurioje sugyvena gan skirtingos patirtys ir kultūrinės tapatybės. 

Ignalinos atominė elektrinė
Dvi abiturientės paskutinio skambučio šventės dieną
Žalia „Lada“ Visagino kieme, Antrajame mikrorajone

1975 metais šis miestas pradėtas statyti atokioje vietovėje tarp miškų – atskirtas ir izoliuotas nuo kitų vietovių. Jo gyventojai – naujakuriai iš įvairių tuometinės Sovietų Sąjungos respublikų, buvo atvežti čia tam, kad dirbtų Ignalinos AE. Tokia buvo jų funkcija ir pirminis tikslas.  

O pats miestas projektuotas kaip savotiška oazė, kurioje ilsimasi ir pramogaujama jaukiame gamtos prieglobstyje atokiai nuo likusio pasaulio ir net pačios elektrinės, esančios už šešių kilometrų. Būtent ši geografinė, o kartu ir istorinė atskirtis, suvaidino nemaža vaidmenį mūsų pačių įsivaizdavime apie tai, koks buvo bei koks Visaginas yra šiandien. 

Trejus metus gyvendama šiame mieste, turėjau galimybę atrasti ir pažinti žmones bei juos jungiančius saitus, išgirsti jų istorijas bei skirtingas patirtis. Ne vienas jų minėjo Lietuvoje besijaučiantys atskirti, demonizuoti ir atstumti, todėl man buvo įdomu pamėginti suprasti, kaip nutiko, kad, praėjus trims nepriklausomybės dešimtmečiams, apie Visaginą mes dažnai vis dar mąstome kaip apie juos ir kitus

Gerda ir jos jaunesnioji sesuo Gerosios vilties mokykloje
Buto interjeras
Ksenija pozuoja „durnių lauke“ – taip pramintas plynas laukas Trečiajame mikrorajone, kuris nustotas plėtoti po Černobylio elektrinės sprogimo

Ar galima kalbėti apie visiems visaginiečiams bendrą tapatybę? Manau, kad taip. Tai pirmiausia siečiau su šio miesto išskirtinumu bei Ignalinos AE vaidmeniu šioje istorijoje. Daugelis žmonių Visagine kūrėsi panašiu laikotarpiu, buvo panašaus amžiaus, išsilavinimo bei interesų. Miestas vystėsi tiesiog jų akyse, čia augo jų vaikai, o jie patys pamažu brendo ir seno. Galiausiai jiems patiems teko uždaryti pačią elektrinę, kuri ilgus metus buvo jų kasdienio gyvenimo centru.  

Ši išskirtinė aplinkybė net kelias visaginiečių kartas susiejo į bendrą visumą, kurioje įrėžta tiek miesto gimimo bei augimo istorija, tiek ir visiška nežinia dėl ateities. Juk dar ne taip seniai šie žmonės įsivaizdavo, kad tai, ką jie daro, yra labai svarbu ne tik Lietuvai, tačiau ir visam regionui, tačiau, uždarius elektrinę, tai tapo niekam nebereikalinga. Jie manė, kad jų kvalifikacija yra ypatinga, bet galiausiai tai pasirodė nieko verta, nes šis darbas tapo nebeaktualus. Tad šiandien visaginiečių tapatybė yra aižėjanti, trūkinėjanti ir net pažymėta dramatišku griūties ženklu. 

Lena ir Anatolijus pozuoja savo svetainėje
Viešbučio „Aukštaitija“ interjeras. Šis keliolikos aukštų pastatas netrukus buvo nugriautas
Trečiojo amžiaus universiteto šokėja repeticijoje

Gyvendama šiame mieste, mačiau, kaip Visaginas ir jo gyventojai ieškojo naujojo savo identiteto. Vieni vylėsi, kad elektrinė bus vėl atidaryta, kiti ieškojo naujų kūrybingų sprendimų, kurie leistų Visaginui vėl klestėti. Idėjų būta įvairių – nuo branduolinio ir gamtinio turizmo iki atominio muziejaus ir menininkų miesto. Deja, šiandien, žvelgdama į prieš penkerius metus darytas šias fotografijas, prie dažnos jų turiu rašyti: „buvo“, „nebeliko“, „nugriauta“. 

Mergaitė pozuoja gegužės 9-osios, sovietų pergalės dienos, minėjime
Atominės elektrinės valdymo simuliatoriaus interjeras
Kavinės „Prie fontano“ savininkė pozuoja už baro

Visaginas yra apaugęs įvairiais stereotipais, kurie mus pasiveja iš praeities įsivaizdavimų, nors pats miestas ir gyvenimas jame nuolatos kinta. Vienas labiausiai paplitusių susijęs su prorusiškomis gyventojų nuostatomis bei tapatybe. Išties maždaug pusę visų gyventojų, iš čia priskaičiuojamų 46 tautybių, sudaro rusai, o rusų kalba – dominuojanti. Tačiau nors aš pati šia kalba nekalbu, tačiau trejus metus gyvendama Visagine dėl to nejutau jokio diskomforto.  

Žinoma, mieste esama žmonių, besilaikančių proputiniškų nuostatų. Be to, net susidūrę su faktais, jie nekeičia savo nuomonės. Akivaizdu ir tai, kad ne vieną dešimtmetį Rusijos propaganda labai sąmoningai buvo nukreipta į tokias vietas ir darė jose įtaką. Vis dėlto būtų klaidinga manyti, kad tokios nuostatos yra išimtinai Visagino problema.

Moterys gegužės 9-osios, sovietų pergalės dienos, minėjime
Visagino eksterjeras. Šios sienos nebėra
Tatuiruočių meistrė Simona Sokolova pozuoja savo draugo bute

Visaginas yra apaugęs įvairiais stereotipais, kurie mus pasiveja iš praeities įsivaizdavimų, nors pats miestas ir gyvenimas jame nuolatos kinta. Vienas labiausiai paplitusių susijęs su prorusiškomis gyventojų nuostatomis bei tapatybe. Išties maždaug pusę visų gyventojų, iš čia priskaičiuojamų 46 tautybių, sudaro rusai, o rusų kalba – dominuojanti. Tačiau nors aš pati šia kalba nekalbu, tačiau trejus metus gyvendama Visagine dėl to nejutau jokio diskomforto.  

Žinoma, mieste esama žmonių, besilaikančių proputiniškų nuostatų. Be to, net susidūrę su faktais, jie nekeičia savo nuomonės. Akivaizdu ir tai, kad ne vieną dešimtmetį Rusijos propaganda labai sąmoningai buvo nukreipta į tokias vietas ir darė jose įtaką. Vis dėlto būtų klaidinga manyti, kad tokios nuostatos yra išimtinai Visagino problema.

Araikas – nebeegzistuojančio viešbučio „Aukštaitija“ savininkas
Nebeegzistuojanti vaikų žaidimų aikštelė
Visagino skautų lyderės pozuoja „Draugystės“ progimnazijos valgykloje

Nemaža dalis žmonių tokiose nuo centro nutolusiose vietovėse yra patekę į savotišką „pilkąją zoną“. Tačiau norint su jais nesunkiai galima rasti ryšį – ir tą galiu paliudyti ir iš savo pačios patirties – santykis įmanomas, jei pati esi jam atvira. 

Per trejus gyvenimo Visagine metus mane pačią labiausiai čia pakerėjo vietiniai žmonės. Šiame mieste nėra privačių namų, tik daugiabučiai, tačiau kiekvieną kartą pravėrusi panašias duris į vis kito žmogaus namus čia atrasdavau savitą ir unikalų pasaulį, besiskleidžiantį per interjero detales bei daiktus, kurie vienaip ar kitaip įprasmina konkretaus žmogaus tapatybę. 

Pirmąsias šios serijos fotografijas padariau 2017 metais, o po metų Visagine surengiau pirmąją šių darbų parodą. Tai buvo savotiška galimybė ir patiems visaginiečiams save pamatyti tartum iš šalies. Cikle „Atominė tapatybė“ nesiekiau šių žmonių egzotizuoti, bet norėjau parodyti jų įvairovę ir skirtingumą. Tai, mano manymu, ir yra gražiausias, iki galo dar neatrastas, šio miesto bruožas.

Menų rezidencija „Taškas“
Visaginietis menų rezidencijos „Taškas“ įkūrėjas Aleksas pozuoja prie Ignalinos atominės elektrinės
Parduotuvės vitrina
Monika Kupstienė, lietuvių folkloro puoselėtoja, savo svetainėje
Trys berniukai pakeliui prie ežero
Krišnaitų susitikimo vieta viename iš Visagino butų
Lena ir Anatolijus ruošiasi pasirodyti „Visagino Country“ festivalyje
Nebeegzistuojančio naktinio klubo „Troika” savininkė Ana Josifovna
Nebeegzistuojančios sienos fragmentas

Nuotraukos Neringa Rekašiūtė

Tekstą parengė Gediminas Kajėnas 

Įgyvendinimo Lina Zaveckytė