Arturas Valiauga. Iš „Garažo“ istorijų: epochos lūžio žmonės
Pirmosios serijos „Garažas“ fotografijos gimė visiškai atsitiktinai. 2004 metų balandžio 30 d., likus mažiau nei parai iki Lietuvos įstojimo į Europos Sąjungą, dalyvavau projekte „Lietuva. 24 valandos“, kuriame per fotografiją siekta atspindėti šį virsmą kasdieniame gyvenime. Turėjau sugalvojęs temą ir ketinau važiuoti jos įgyvendinti. Tačiau ryte sugedus automobiliui, mano planai nulėkė po velnių. Taip aš atsidūriau garaže pas Genadijų ir Garažo istorijos tapo tikresnės už gyvenimą.
Ši uždara garažų bendruomenė, atėjusi dar iš sovietmečio, tapo puikiu tyrinėjimo objektu penkiolikai metų. Per tą laiką Garaže keitėsi viskas: įranga, drabužiai, technika, gėrimai, net plakatai ant sienų ir kitos dekoracijos. Iš kito laiko persikėlusi Lenino galva taip pat prisitaikė prie naujų madų ir tapo tiuninguota. Kita vertus, žemėlapį ir ant jo pakabintus kerzinius batus šiandien galima atpažinti ne tik kaip tolimos praeities, bet ir geopolitiškai neramios dabarties simbolį.
Nors per tuos metus aplinkui gan plačiai įsitvirtino automobilių remonto kaip verslo modelis – su priimamuoju, mandagiu aptarnavimu ir kitais šiuolaikiniais standartais, Garaže visa išliko tiesiog gyvenimo būdu. Čia dirbama ir baliavojama, kepami šašlykai ir vakarojama, o esant būtinybei – net ir gyvenama. Tai tartum kitas pasaulis su savo taisyklėmis, santykiais, kasdienybe ir buitimi.
Neliko čia pat stovėjusio „Pergalės“ saldainių fabriko, prie kurio tvoros buvo rengiami piknikai, o pro skylę perduodami sukombinuoti šokoladai. Neliko ir kaimo trobų, iš kurių sąvartyno daiktai ir paveikslai keliavo ant Garažo sienų. Visa tai – buvusios epochos ženklai, neleidžiantys išsilaisvinti iš sovietmečio kompleksų, o kartu nejučia virstantys vartotojiškos visuomenės stereotipais.
Gali būti, kad netolimoje ateityje šį, praėjusio laiko bastioną, praris besiplečiantis naujasis miestas ir jo standartai. Bet kol kas Garažas tebestovi savo vietoje, o jo žmonės pasakoja nesibaigiančias Garažo istorijas.
