Vilnius ir jo apylinkės daugiau nei prieš šimtmetį: Fleury fotografinės klajonės

Multimedija parengta įgyvendinant bendrą 15min ir Lietuvos nacionalinio muziejaus projektą „Fotografų Lietuva: pasakojimai vaizdais“.

Tarp pirmųjų fotografų, įamžinusių XIX–XX a. sandūros Vilnių bei jo apylinkes, išskirtinė yra Stanislawo Filiberto Fleury (1868–1915) pavardė. Neapsiriks tie, kurie ją sies su Prancūzija – būsimo Vilniaus fotografo giminystės šaknys išties glūdi šioje šalyje. Nors su LDK istorija ryšį turėjo jau fotografo prosenelis Filippas Fleury, tačiau į Vilnių iš Varšuvos XIX a. pirmoje pusėje gyventi atsikraustė jo senelio Marcino Fleury šeimyna.

Fotografo tėvas buvo gimęs Varšuvoje, todėl pagal anuomet galiojusią tvarką, visi šeimos nariai buvo įrašyti į kitataučių katalikų Šv.Martyno bendruomenę, priskirtą Šv.Onos bažnyčios parapijai. Nepaisant to, svetima kilmė nesutrukdė šios giminės palikuonims ilgainiui įsitvirtinti Vilniuje ir tapti jo istorijoje žymiais bei gerbiamais piliečiais.

Vilniaus panorama nuo Bekešo kalno. Apie 1895 m.

Būsimasis fotografas gimė 1858 metų rugpjūčio 22 d. šeimos nuomojamame Pupojų dvarelyje netoli Vilniaus. Pirmąsias mokslo žinias jis gavo namuose, o nuo vienuolikos metų mokėsi Vilniaus 2-oje berniukų gimnazijoje. Tačiau dėl sunkių materialinių sąlygų 1873 m. mokslus buvo priverstas nutraukti.

Vis dėlto, būtent šios aplinkybės nulėmė tai, kad netrukus jaunuolis įstojo į Vilniaus piešimo mokyklą vadovaujamą garsaus dailininko, akademiko Ivano Trutnevo. Čia buvo mokoma lipdybos iš molio ir vaško, akvarelės, piešimo, dėstoma architektūros ir perspektyvos teorija, tapybos istorija, piešimas iš natūros, taip pat pastatų planų, fasadų ir jų konstrukcijų braižymas.

Pavasariais lydimi dailininko Trutnevo, mokiniai keliaudavo po Vilniaus apylinkes ir šiose išvykose mokėsi tapyti gamtą. Tikėtina, kad vėliau su fotoaparatu bei molbertu Fleury ne kartą vaikščios tais pačiais takais, ieškodamas dar jaunystėje įsiminusių Vilniaus kraštovaizdžių, panoramų bei apylinkių peizažų.

Belmontas. XIX a. pab.

Jaunojo Fleury pažintis su fotografija prasidėjo tuo pačiu metu jam mokantis bei dirbant garsaus Vilniaus fotografo ir dailininko Strausso ateljė. Beje, XIX a. pabaigoje–XX a. pradžioje Vilniuje buvo nemažai fotoateljė. Fotografijos priklausomai nuo formato kainavo 30–40 kapeikų arba 3–5 rublius. Pagalbininko pareigos ateljė buvo susijusios su fotografijų retušavimu, dekoracijų bei apšvietimo parinkimu. Šio amato pagrindus Fleury gavo piešimo mokykloje, o juos tobulino Strausso ateljė.

Pūčkorių apylinkės. Apie 1900 m.

Po privalomosios karinės tarnybos Fleury pasirinko fotografo profesiją, o 1884 m. kartu su bičiuliu Richardu Baczanskiu pradėjo dirbti fotografo ir muziko Faustyno Łopatyńskio ateljė, kuri buvo įsikūrusi adresu Didžioji gatvė 70. Ši bendra trijų fotografų veikla tęsėsi vos keletą metų iki Łopatyńskio mirties. Pastarajam mirus, Fleury ir Baczanskis pratęsė judviejų bendrą veiklą.

Katedros aikštė. Apie 1900 m.
Teatro (dabar Rotušės) aikštės vakarinė pusė. Apie 1898 m.

Šiuo laikotarpiu fotografai daugiausia dirbo studijoje fotografuodami miestiečių portretus, kurie anuomet buvo labai paklausūs. Profesinės ir praktinės žinios ilgainiui labai pravertė ir 1892 m. Fleury pradėjo savarankišką veiklą atidarydamas savo asmeninę ateljė name Didžiojoje gatvėje 72. Vėlesniu laikotarpiu jo ateljė persikėlė į gretimą namą, kurio vietoje dabar yra pastatas, pažymėtas adresu Didžioji gatvė 20.

Šv. Onos ir Šv. Pranciškaus ir Bernardino bažnyčios. Apie 1897 m.

Fleury sėkmingai tęsė fotografo karjerą savo studijoje įamžindamas pavienius miestiečių portretus, kuriuos paįvairindavo interjero detalėmis ar dekoracijomis, bei kolektyvinius portretus. Nors šis žanras ir buvo gan vienodas ir nuobodus, tačiau tai leido fotografui išlaikyti didelę savo šeimą – su žmona Felicija Androkowicz jie susilaukė dviejų dukterų ir trijų sūnų. Neatsitiktinai fotografo archyve gausu ir šeimos narių portretų, kurių nemaža dalis padaryti nuosavoje ateljė.

Stanislawo Filiberto Fleury fotoateljė kiemas. XIX a. pab.

Nors studijinė portretų fotografija autoriaus kūryboje nėra joks išskirtinumas – panašiai dirbo daugelis to meto fotografų, tačiau tai derėtų vertinti kaip ano laiko dokumentus, išsaugojusius šio meto garsių dailininkų, politikų, dvasininkų, mokslininkų, taip pat ir nežinomų vilniečių portretus. Beje, kaip tik Fleury 1908 metais profiliu įamžino dailininką ir kompozitorių Mikalojų Konstantiną Čiurlionį ir būtent šis jo portretas tapo ikoniniu atvaizdu.

1863 m. sukilimo dalyvis, grįžęs iš tremties Sibire. XIX a. pab.
1863 m. sukilimo dalyvis, grįžęs iš tremties Sibire. XIX a. pab.

Portretinės fotografijos Fleury neatsisakė iki gyvenimo pabaigos, nuolatos ją tobulino. Beje, jis buvo vienintelis Vilniaus fotografas, spalvinęs portretus pastelėmis. Tiesa, jo to meto vilniečių kolekcijoje psichologiniais portretais galima būtų pavadinti vos vieną kitą darbą. Tarp tokių – 1863 m. sukilimo dalyvio, grįžusio iš tremties Sibire portretas. Nors Fleury buvo vienas pirmųjų pradėjęs fotografuoti tipažus, tačiau charakterinis portretas nebuvo jo mėgstamas žanras. Jis mieliau žmones fotografavo turguose, gatvėse, keliuose ar dirbančius laukuose.

Neris ir Šv. Pilypo ir Jokūbo bažnyčia. Apie 1898 m.
Žolynų ir verbų prekiautojai prie buvusių Abramavičių rūmų (dabar Didžioji g. 36). Apie 1900 m.
Aušros Vartų gatvė ir Šv. Teresės bažnyčia. Apie 1896 m.

Fotografas domėjosi muziejinėmis vertybėmis ir antikvariniais daiktais. Pats turėjo surinkęs senų knygų biblioteką, mėgo tapybą, ypač XVII a. Nyderlandų meistrų darbus, kolekcionavo piešinius, vaizduojančius senąjį Vilnių. Jis taip pat draugavo su žymiais miesto antikvarais, bibliofilais ir kolekcininkais. Gydytojo, istoriko ir fotografo mėgėjo Władysławo Zahorskio užsakymu 1901 m. Fleury fotografavo Vilniaus katedrą, joje esančius istorijos, dailės paminklus. Šiomis nuotraukomis buvo iliustruotas Zahorskio leidinys „Katedra Wilenska“.

Pūčkorių apylinkės. Apie 1900 m.
Mėsinių (dabar M. Antokolskio) gatvė. Apie 1900 m.
Pūčkoriai. Apie 1900 m.

Lygiagrečiai portretinei bei senienų fotografijai, Fleury ėmėsi įamžinti to meto Vilniaus bei apylinkių kraštovaizdžius. Tai buvo susiję su nuolat tobulėjančiomis fotografavimo technologijomis, kurioms atsiradus išpopuliarėjo ir naujas žanras – miesto vaizdų fotografija. Tokios nuotraukos, sudėtos į meniškai apipavidalintus suvenyrinius albumėlius, dažniausiai pavadintus miestų vardais, buvo puikus atminimas keliaujantiems, dovana artimiesiems, o mūsų dienomis išliko kaip informatyvus istorinis dokumentas.

Neries prieplauka. Apie 1896 m.
Didžioji gatvė. 1903-1908 m.
Šnipiškės: Žaliasis tiltas, Šv. Rapolo bažnyčia ir Raduškevičių rūmai. Apie 1898 m.

1894 m. cenzūros leidimu Josefo Zawadskio knygynas išleido albumėlius „Souvenir de Vilna I“ ir „Souvenir de Vilna II“. Viename jų buvo 12, kitame 25 litografiniai vaizdai. Daugiausia – Fleury darbų. Savo atsiminimų knygoje „Kaip aš tapau fotografu“ Fleury mokinys fotografas, lietuviškųjų vakarų režisierius, dramaturgas ir vertėjas Jonas Strazdas prisiminė, kad tokie albumai buvo labai populiarūs, o kai kurie jų – sunkiai gaunama deficitinė prekė.

Neris ties Šnipiškėmis. 1903-1908 m.
Antakalnio apylinkėse. Tolumoje – Šv. Petro ir Povilo bažnyčia. 1896 m.
Panorama nuo Pilies kalno. Kairiajame Neries krante – Antakalnis, dešiniajame – caro kariuomenės sandėliai. XIX a. pab.
Pilies gatvės pradžia. Apie 1900 m.

Fotografuoti Vilnių Fleury pradėjo apie 1892 m. Jis fiksavo miesto panoramas, gatves, bažnyčias, kitus pastatus bei peizažus. Tuo metu Vilniaus vaizdų nuotraukas kūrė ir kiti fotografai, tačiau Fleury išsiskyrė tuo, kad savo objektyvą nukreipė ir į kasdienį miestiečių gyvenimą, įamžindamas turgų, muges ar piligrimines keliones.

Turgus Lukiškių aikštėje. 1900-1903 m.
Turgus Pylimo gatvėje (dabar Pylimo, Sodų ir Bazilijonų gatvių sankirta prie Halės turgaus). Apie 1900 m.
Turgus Lukiškių aikštėje. 1900-1903 m.
Žemės ūkio, pramonės ir amatų paroda Bernardinų sode 1902 rugpjūčio 30 – rugsėjo 8.
Turgus Lukiškių aikštėje. 1900-1903 m.

Fleury kaip fotografas profesionalas dirbo įvairiose srityse, tačiau kaip menininkas mieliau tapė ir fotografavo gamtą. Savaitgaliais, ypač vasarą, jis mėgdavo išvykti iš miesto nešinas molbertu, dažais ir fotoaparatu ir kartu su savo šunimis keliauti po artimiausias Vilniaus apylinkes – Belmontą, Markučius, Pūčkorius, Leoniškes, Naująją Vilnią, Pavilnio miškus. Šios apylinkės garsėjo savo vaizdingu kraštovaizdžiu, užtvankomis ir malūnais, užeigomis, dvarais, piliakalniais, stebuklingais šaltiniais.

Verkių apylinkės nuo kairiojo Neries kranto. XIX a. pab.
Pavilnio miškai. XIX a. pab.
Kelias į Pūčkorių malūną. XIX a. pab.

Vasaras su savo šeima fotografas leisdavo Leoniškėse, nedidelėje sodyboje, todėl šių apylinkių vaizdų bei jose iškylaujančios šeimos su ištikimaisiais foksterjerais nuotraukų gan gausu fotografo archyve.

Leoniškių apylinkės. XIX a. pab.
Leoniškės. XIX a. pab.

Kaimišką aplinką, kaimo žmonių gyvenimą, kaip ir gamtos grožį, fotografas stengėsi perteikti kuo realistiškiau, pasirinkdamas natūralesnę, dažnai pačios gamtos sudėliotą originalią kompoziciją. Fleury darbuose daug veiksmo, judesio, suteikiančių gyvybingumo, natūralumo bei emocionalumo: tai ir tolstantis kelias, tolumoje pranykstantis geležinkelis, vingiuojanti upės vaga, rugius pjaunančios ar upėje skalbiančios moterys, jaučiais ariantis kaimietis.

Paplauja. XIX a. pab.
Verkių apylinkės. XIX a. pab.
Antakalnio (dabar Arsenalo) gatvės pradžia. Apie 1896 m.
Verkių apylinkės. XIX a. pab.

Ne mažiau unikalios ir kultūrinio paveldo istorijai vertingos yra Fleury darytos Vilniaus Kalvarijų ir Verkių apylinkių fotografijos, įamžinusios baroko architektūros paminklą – Kryžiaus kelio stočių koplyčias, kartu ir šimtmečiais gyvą katalikų tradiciją. Šios tematikos fotografijos taip pat buvo labai paklausios ir ne kartą autoriui dar gyvam esant publikuotos Kalvarijų piligrimystei skirtose knygose bei albumuose.

Vilniaus Kalvarijų Kryžiaus kelio pirmoji stotis Paskutinė vakarienė. 1896 m.
Vilniaus Kalvarijų Kryžiaus kelio penktoji stotis Prie Kedrono upelio. Apie 1896 m.
Vilniaus Kalvarijos ir Šv. Kryžiaus Atradimo bažnyčia. Apie 1896 m.
Maldininkai eina Vilniaus Kalvarijų Kryžiaus keliu į antrąją stotį Prie Alyvų kalno. Apie 1896 m.
Vilniaus Kalvarijos. Apie 1896 m.

Fotografas bendravo ne tik su pasiturinčiais žmonėmis, jį pažinojo kiemsargiai, gatvės prekeiviai, policininkai, paprasti vilniečiai, net elgetos. Fleury su jais susipažindavo rinkdamasis tipažus charakteringiems portretams, todėl šie žmonės buvo dažni jo ateljė lankytojai ir pozuotojai. Jo studija Didžiojoje gatvėje buvo įsikūrusi priešais Teatro (Rotušės) aikštę, šalia buvo daug parduotuvių, viešbučių, įvairių įstaigų, vyko gyva prekyba, ieškoti darbo rinkdavosi samdomi darbininkai. Būtent čia galima buvo pamatyti ir užfiksuoti labai kontrastingų miesto gyvenimo vaizdų.

Turgus Pranciškonų gatvėje. Apie 1900 m.
Basokų turgus (dabar skveras Visų Šventųjų, Karmelitų ir Arklių gatvių sankirtoje). Apie 1900 m.
Padieniai darbininkai Teatro (dabar Rotušės) aikštėje. Apie 1900 m.
Turgus Lukiškių aikštėje. Apie 1903 m.
Turgus Pylimo gatvėje (dabar Pylimo, Sodų ir Bazilijonų gatvių sankirta prie Halės turgaus). Apie 1900 m.

Apie Fleury asmenybę galima daugiau sužinoti iš jo amžininkų atsiminimų. Jo mokinys Strazdas fotografą apibūdino kaip stambų, petingą, vyrą vešliais ūsais. Pasak jo, Fleury buvo linksmo būdo, draugiškas, savo mokiniams geranoriškai dalindavęs profesinius patarimus, tačiau kartais tapdavo sarkastiškas, stačiokiškas ir šiurkštus, nemėgo pretenzingų klientų, ypač įkyrių, aikštingų poniučių, kurioms buvo sunku įtikti. Artimiausi fotografo draugai jį pravardžiuodavo „drambliu“.

Žemės ūkio paroda Katedros aikštėje 1891-1897 m.
Turgus Pylimo gatvėje (dabar skveras Pylimo, Naugarduko ir Vingrių gatvių sankirtoje). XIX a. pab.

Su savo šeimyna fotografas iš pradžių gyveno Užupyje, dabartiniame Varpų skersgatvyje, o 1892 m. persikraustė į tą patį namą, kur buvo jo ateljė. Tik apie 1902 m. jis įsigijo nedidelį dviejų aukštų namelį Rasų priemiestyje, Švenčionių gatvėje 12. Šis pastatas yra išlikęs ir iki mūsų dienų.

Vilniaus panorama nuo Bekešo kalno. Apie 1896 m.
Kučkuriškių popieriaus fabrikas. XIX a. pab.

Pasak rašytojo Josefo Mackiewicziaus, Fleury namuose tvyrojo XIX a. aristokratiškumo dvasia, čia buvo kalbama lenkiškai „tipišku Vilniaus inteligentijos akcentu, kaip žinoma, dainingai“. Pats fotografas visą gyvenimą buvo prolenkiškos orientacijos inteligentas, Vilnijos krašto patriotas, savo vaikams stengęsis įdiegti lenkiškumo pradus, bajoriškos kilmės dvasią bei išsilavinimą. Pagal savo moralines nuostatas, politines ir idėjines pažiūras Fleury buvo tikras lenkų pozityvizmo šalininkas ir vienas iš daugelio Vilniaus menininkų, pritariantis šiam visuomeniniam sąjūdžiui, siekiančiam nacionalines idėjas įgyvendinti ne revoliucine politine kova, o nuosekliu švietėjišku darbu.

Antakalnio (dabar T.Kosciuškos) gatvės tvarkymo darbai. Apie 1892 m.

1908 m. Fleury drauge su bendraminčiais dailininkais Józefu Bałzukiewicziumi, Levu Antokolskiu, Antanu Žmuidzinavičiumi, Sofija Gimbutaite, Ivanu Rybakovu, Jalmaru Hansonu įkūrė Vilniaus dailės draugiją. Jie drauge rengė dailininkų parodas, organizavo konkursus-loterijas bei aukcionus, rūpinosi senųjų paminklų išsaugojimu skatindami juos piešti, fotografuoti bei restauruoti.

Iki 1915 m. Draugija surengė septynias parodas, o savo tapybos darbus jose eksponavo ir Fleury. Jo tapyti miesto peizažai bei vaizdai labai artimi ir menininko fotografijoms. Čia galima rasti analogiškų siužetų bei motyvų. Tikėtina, kad kai kuriuos tapybos darbus jis tapė ne iš natūros, bet savo fotografijų, siekdamas maksimaliai tiksliai atkurti esamos tikrovės vaizdą.

Vilnia ties Bernardinų sodu. Apie 1896 m.
Sirotskaja (dabar Subačiaus) gatvė. Apie 1896 m.

Fleury fotografijos ne kartą buvo įvertintos Sankt Peterburge vykusiose fotografijos parodose. Vienoje tokių menininkas buvo apdovanotas Sankt Peterburgo fotografijos draugijos sidabro medaliu.

Vilniaus vaizdų nuotraukos buvo labai populiarios ir dažnai net be autorystės skelbtos įvairiuose periodiniuose ar kituose leidiniuose. Jomis iliustruota daugelis XX a. pradžioje ir po Pirmojo pasaulinio karo išleistų Vilniaus informacinių leidinių, miesto istorijos vadovų bei atvirukų.

Fotografas mirė 1915 m. gegužės 4 d. Palaidotas Vilniaus Bernardinų kapinėse.

Šv. Pilypo ir Jokūbo bažnyčia Lukiškėse. Apie 1896 m.
Šnipiškių panorama nuo Pilies kalno. Apie 1898 m.

XIX–XX a. sandūroje Fleury buvo vienas garsiausių Vilniaus vaizdų fotografų ir fotopeizažo meistras. Įdomiausius savo darbus jis sukūrė ne studijoje, bet fotografuodamas miestą, jo gatves, žmones, keliaudamas po Vilniaus apylinkes. Išraiškingumo ir autentiškumo jo darbams suteikia menininko pastebėti ir įamžinti etnografiniai siužetai, užfiksuoti tradicijų bei papročių momentai, miesto kasdienybės vaizdai, leidžiantys persikelti į praeitį ir pažinti to meto Vilnių ir jo gyventojus.

Vilniaus panorama nuo Bokšto gatvės. Apie 1896 m.

Visos fotografijos – iš Lietuvos nacionalinio muziejaus fondų. Nuotraukų skaitmeniniai vaizdai saugomi pagal Lietuvos Respublikos įstatymus.

Tekstą parengė Gediminas Kajėnas pagal Lietuvos nacionalinio muziejaus albumą „Stanislaw Filibert Fleury. Fotografijos“ (sud. Jūratė Gudaitė, 2007).

Vadyba Lina Zaveckytė