Pasaulis pagal Algį Kriščiūną: įdomu tampa tuomet, kai pats ir paverti „įdomiu“
Fotografija mano gyvenime atsirado visai neplanuotai. Nuo vaikystės domėjausi vizualiaisiais menais ir svajojau būti tapytoju. Tačiau baigęs mokyklą ir paklausęs tėvų studijoms pasirinkau inžinerinę robotų konstravimo specialybę. Jie man sakė: iš tapybos negyvensi, todėl geriau mokėti ką nors praktiško, o kūrybą palikti laisvalaikiui. Žinojau, kad tai ne mano kelias... Mokslus baigiau pakankamai gerai, tačiau nė dienos nedirbau pagal šią specialybę.
Dar studijų metų ėmiau užsiimti visokiais menais, reklamų gamyba bei maketavimais. Galiausiai tapau meniniu žurnalo „Panelė“ redaktoriumi. Mano darbas buvo tekstams ieškoti iliustracijų, užsakyti fotografus fotosesijoms ir atrinkti jų nuotraukas publikacijoms. Tačiau dažniausiai likdavau nepatenkintas ir nusivylęs fotografų darbu.
Tuomet kartu su jais ėmiau vykti į fotosesijas, bandydavau paaiškinti, kokio kadro man reikia, sustatydavau kompoziciją, suderindavau šviesas, o fotografams likdavo tik nuspausti mygtuką. Galiausiai supratęs, kad už juos padarau visą darbą, ėmiausi fotografuoti pats.
Nors esu išbandęs įvairius žanrus, tačiau geriausia man – režisūrinė fotografija. Įprasti portretai ir reportažai – tiesiog ne man. Dokumentinė fotografija nuo režisūrinės skiriasi tuo, kad čia būtina kantriai išlaukti tinkamiausios akimirkos ir ją sumedžioti. Bet aš neturiu tam laiko. Štai kodėl gerą ir man reikalingą kadrą tiesiog pasidarau pats.
Mane domina kūryba, o ne vien tikrovės fiksavimas. Noriu, kad pasaulis būtų įdomus visada, o ne tik tada, kai tai natūraliai atsitinka. Per režisūrinę fotografija galiu pasaulį parodyti gražesnį, įdomesnį, spalvingesnį ir ryškesnį, nei jis yra. Kūryboje man būtina šyza, netikėtos idėjos ir sumanymai, kurie priverčia žiūrovą aiktelėti iš nuostabos.
Iš kur atsirado šitoks fotografijų stilius? Tai – iš manęs paties: kuriu taip, kaip gyvenu ir kaip matau šį pasaulį.
„Pasidaryk pats“ metodą taikau ne tik fotografijoje ar tapyboje, bet ir gyvenime. Štai dešimt metų bėgioju vis į tą patį kalną. Iš pradžių tai buvo nauja, todėl įdomu ir smagu, tačiau su laiku net ir kalnas, jūra ir saulėtekiai tapo įprasti ir nuobodūs. Tad teko sugalvoti kažką naujo... Ir šiandien bėgioju tuo pačiu keliu, tačiau kiekvieną dieną su vis kita muzika ausinėse. Šitaip tą patį maršrutą kasdien pamatau vis naujai.
Įdomu tampa tada, kai pats tai ir paverti „įdomiu“: pilkumai suteiki spalvų, o rutinai – netikėtumo. Štai tuomet apie gyvenimą niekada negali pasakyti – nuobodu.
Iš kur atsirado toks mano fotografijų stilius? Tai iš manęs paties: aš toks esu, taip gyvenu ir šitaip matau pasaulį. Mano galvoje nuolatos dėliojasi įvairiausi siužetai ir spalvingos kompozicijos, kurios ir nugula į mano paveikslus bei fotografijas.
Prieš fotosesiją visuomet pirmiausia stengiuosi užmegzti santykį su žmogumi, pažinti vidinę jo tikrovę, kuo domisi ir kuo gyvena. Tai pirminis impulsas įkvėpimui ir idėjoms. Žinoma, kartais sumanymus koreguoja pats gyvenimas: sugalvoji įdomiausią siužetą, prisifantazuoji netikėčiausių sprendimų, o atvykęs į vietą pamatai – pila lietus, vieta – nyki, o ir herojus ne toks, kaip nusipiešei vaizduotėje. Ką tuomet? Belieka improvizacija ekstremaliomis sąlygomis. Ir tai visada yra įdomiau už bet kokį iš anksto sugalvotą planą.
Ir patys herojai nėra vien tik statiški objektai, bet aktyvūs šių avantiūrų dalyviai. Kalbėdamas su jais imu garsiai fantazuoti, o nejučia jie patys įsitraukia į šį žaidimą juokais siūlydami savo idėjas. Tuomet aš sakau – ok, tai puiki idėja, darykime kaip sakai... Jie neretai būna labai nustebę, bet juk ne aš tai pasiūliau, o jie patys sugalvojo...
Šitaip per juokelius ir kvailiojimą ir gimsta nauja ir netikėta tikrovė.
Fotografijos Algis Kriščiūnas
Tekstą parengė Gediminas Kajėnas
Įgyvendinimas Lina Zaveckytė