Paslaptyje ištirpęs miestas: Stanislovo Bagdonavičiaus rūkai
Fotografuoju maždaug nuo penkiolikos, vadinasi, jau beveik penkis dešimtmečius. Savo kūryboje stengiuosi neapsiriboti nei temomis, nei motyvais, nei žanrais. Juk išties, norint gerai suprasti, kas yra kas, reikia fotografuoti priešybes: kaimą ir miestą, kasdienybę ir sapnus, bažnyčią ir banditus. Taip aš ir keliauju per gyvenimą ir šį laiką.
Vieną pirmųjų rūkų fotografiją padariau 1985 metais netoli Baisiogalos. Pavadinau ją „Rytas Juodupių kaime“. Tais pačiais metais lankiausi Surviliškyje, poeto Česlovo Milošo apdainuotame Isos slėnyje. Vieną rytą nuėjęs į Nevėžį meškerioti, pamačiau fotografiją – rūkas, upė, mano ranka su meškere... To ir užteko – tai buvo viena pirmųjų mano fotografijų, kuri iškeliavo į užsienį ir dalyvavo parodose.
Bet šios dvi fotografijos buvo kaimiškos tematikos, o man labai knietėjo nufotografuoti miestą skendintį rūke. Tad pradėjau laukti ir ruoštis. Vaikščiodavau po Panevėžį, žiūrinėjau gatves ir kiemus ieškodamas tinkamų vaizdų. Dariau net kontrolines fotografijas, kad žinočiau, kur turiu būti atėjus tinkam metui. Per kelis metus iki mažiausių smulkmenų susiplanavau ne tik konkrečias lokacijas, tačiau ir visą savo maršrutą. Ir kantriai laukiau.
Dažnai žmonės rūku pavadina visai ne rūką, nes painioja tai su ūku, migla ar marška. O man reikėjo rūko tikrąja to žodžio prasme – pieno tirštumo materijos, kuri apgaubia ir paskandina savyje miestą: medžius ir žmones, pastatus ir gatves. Lieka tik tai, kas prieš tavo akis, o visa kita – ištirpę paslaptyje.
Mano laukimas truko trejus metus, o tada rūkas atėjo. Tai buvo 1988 metai – lūžio laikas – kai mes patys, visa tauta, bandėme išsiveržti į šviesą. Tuomet dienomis fotografavau Sąjūdžio mitingus Panevėžyje, naktimis – ryškinau senąsias partizanų fotografijas. O vieną rudens rytą, kaip įprasta, nubudęs ankstėliau, pamačiau – štai, sulaukiau. Tada čiupau dviratį ir išlėkiau sau gerai žinomu maršrutu fotografuoti. Tąkart rūkas į miestą nusileido du rytus iš eilės. Abu – po dvylika minučių. Kiek spėjau aplėkti, tiek ir padariau. Šitaip per dvidešimt keturias minutes sukūriau dvylika, gal keturiolika fotografijų.
Tiesa, vienai vietai, kur buvau suplanavęs fotografuoti, laiko ir neužteko. Tai buvo kapinės. Ši vieta taip pat buvo labai simbolinė tam laikui, todėl ėmiau laukti kito karto. Šįkart – penkis metus. Tuomet, per šešias ar septynias minutes padariau penkias fotografijas – ir šitaip užbaigiau ciklą „Rytas Panevėžyje“.
Taip rūko mieste fotografija tapo mano vizitine kortele. Pamenu, sykį nuvažiavau fotografuoti žydinčios kriaušės: pasižiūrėjau pro fotoparato akutę ir supratau, nėra jokio reikalo fotografuoti, nes tai bus Romualdo Rakausko „Žydėjimo“ kartotė. Susitikęs fotografą, papasakojau jam šį nutikimą. O jis man – „atsikeliu vieną rytą Kaune, koks rūkas, bėgu fotografuoti, o tada suvokia – tai Bagdonavičiaus „Rytas Panevėžyje““. Kartais taip nutinka – padarai, ir tai išlieka, tampa atpažįstama kaip tavo tema. Pratęsti ją originaliai, pamatyti kitu žvilgsniu, jau reikia daugiau pastangų bei laiko.
Ir vėliau daug fotografavau Panevėžį, bet jis buvo jau kitoks – ne toks romantiškas, ne taip išlauktas. Man ši serija – tai Sąjūdžio laikų miestas, iš kur ir kokie mes atėjome. Todėl ir rūkas – labai simboliškas ir daugiaprasmis, miestui suteikiantis paslaptingumo ir poetinės tylos.
Dabar, kai žvelgiu į šią seriją, suprantu, kad vargu ar būtų įmanoma pakartoti kažką panašaus – Panevėžys jau yra visiškai kitoks. Vėliau teko fotografuoti ir kitokį savo miestą – gaujų karus, plėšikų sudaužytas senutes, banditų lavonus. Visko buvo... Kartais, matydamas tą tikrovę, per ašaras net ryškumo negalėdavau suvesti. Bet tai taip pat buvo mūsų gyvenimas. O fotografo užduotis – įamžinti gyvenimą ir savąjį laiką.
Nuotraukos Stanislovas Bagdonavičius
Tekstą parengė Gediminas Kajėnas
Vadyba Lina Zaveckytė