Artūras Morozovas. „Konflikto būsenos“: nematomi karo žmonės

2008 metais pirmą kartą kaip samdomas žurnalistas nuvykau į tuometinę Gruziją fotografuoti karinio konflikto. Čia kaip tik buvo prasidėję ginkluoti susirėmimai tarp šios šalies armijos ir Rusijos karių bei jų remiamų separatistų. Iki tol mano supratimas apie tai, kas yra karas, rėmėsi oficialiomis šalių pozicijomis, jų vadovybių pranešimais ar žiniasklaidoje skelbiamomis naujienomis. Čia savo akimis pamačiau tai, kas akivaizdžiai liudijo, jog atsidūriau ginkluoto konflikto teritorijoje: sugriauti namai, apkasai, tolumoje aidintys šūviai, ginkluoti vyrai ir karinės technikos judėjimas. Tai nebuvo pratybos. Mano akivaizdoje vyko tikras karas.

Vieną dieną atsidūręs Zugdidžio mieste, išvydau vaizdą – šio karo akimirką, kuri ilgainiui nepasimiršo, vertė mąstyti apie eilinio žmogaus buitį tokių karinių konfliktų akivaizdoje. Pagrindine miestelio gatve, istoriniu Karo keliu, judėjo ginkluoti rusų kariai bei jų technika. Pirmame nuotraukos plane kaip tik ir matyti karys, rankose laikantis ginklą. Antrame plane – rytinę kavą gerianti moteris, pro atvirą virtuvės langą, stebinti, kaip svetimos šalies kariai, okupantai, įvažiuoja į jos šalį. Vėliau ji man papasakojo, kad jau savaitę, kiekvieną rytą ji regi tai, kaip staiga pasikeitė prieš tai buvusi gan rami jos gatvė, kuria kasdien ramiai eidavo į gretimai buvusią parduotuvę bei darbą, susitikdavo su pažįstamais.

Ši nuotrauka bei pokalbis mane privertė susimąstyti apie tą nematomą karo pusę – žmones, kurie jėga yra įtraukti į įvykius, tačiau jų išgyvenimai nepatenka į kasdienius naujienų pranešimus ar žiniasklaidos straipsnius.

Tarp politikų kalbų ir šių žmonių istorijų plyti milžiniškas atotrūkis: karo realybė visišku nieku paverčia konkretaus žmogaus gyvenimą, kėsindamasi į visa tai, kas jam brangu ir šventa – į jo kūną, jo namus ir artimuosius, jo gatvę ir kiemą, laisvą buvimą savo šalyje.

Karas tarp dviejų valstybių į konfliktą įtraukia ir žmones, kurie tiesiogiai jame nedalyvauja. Kas priverčia du tos pačios šalies ar net miesto gyventojus staiga imti vienas kito nekęsti ar net nukreipti ginklą? Ar šiuo atveju žmogus turi pasirinkimą? Ir jei taip – tai kokį? Aktyviai įsitraukti į karą ir tapti dalyviu – budeliu arba auka? O gal pasyviai likti gyventi savo namuose, nors dabar ši teritorija priklausys priešams, o jis bus vadinamas kolaborantu?

Taip ėmiau domėtis ir per fotografiją bei pokalbius tyrinėti santykius tarp žmonių ir smulkiausią konflikto vienetą – konkretaus žmogaus – gyvenimo istoriją karo sūkuryje.

Politiniai konfliktai tiesiogiai paliečia žmonių gyvenimus, dažniausiai negrįžtamai juos sužalodami ir pakeisdami. Kalbėdamas su žmogumi, į kurio namą, statytą jo paties rankomis, pataikė artilerijos sviedinys, aš niekaip nepalengvinu jo kančios ir nevilties jausmo. Visa tai, ką aš siūlau – tai išklausyti, stengtis suprasti ir jo istoriją padaryti matoma.

Taip ilgainiui, narstydamas šias didžiąsias politines istorijas, ėmiau kreipti dėmesį į kasdienę žmonių tikrovę konflikto akivaizdoje.

Įsitraukdamas į nušviečiamą istoriją ir pats, kaip fotografas, išgyvenu įvairias konflikto būsenas: svarstymus apie tiesą ir teisingumą, žmogiškąją prigimtį bei jo orumą, regimos tikrovės neatitikimą tam, ką per televizijos ekranus teigia politikai bei įvairūs ekspertai.

Pirmosiomis Sakartvelo ir Rusijos karo dienomis užfiksavau nerimastingą moters žvilgsnį pro automobilio langą. Šeima automobilyje, vaikiškas vežimėlis ant stogo. Tai buvo šeima iš Pietų Osetijos, dėl karo veiksmų, kaip tada man sakė, nusprendusi kelioms dienoms saugiai pasitraukti į Tbilisį.

Praėjus dvylikai metų, lankiausi okupuotos Pietų Osetijos pašonėje. Joje ištisi pabėgėlių kaimai – iki šiol Sakartvele yra daugiau nei 200 tūkst. žmonių, negalinčių grįžti į gimtuosius namus okupuotose teritorijose. Daugelio jų pasakojimuose vyrauja ne šiandienos aktualijos, o prisiminimai apie paliktus namus, gyvenimą ir darbą ten. Tai yra daugeliui jau senai pasibaigusio karo šešėlis.

Faktiški ir tikslumo reikalaujantys žiniasklaidos naujienų formatai nepajėgūs talpinti emocingų žmogiškų istorijų. Tačiau būtent juose galime pažinti tą karo veidą, panirti į mąstymą ir rasti reikiamus atsakymus.

Šią fotografijų seriją, kuruotą Gintaro Česonio, Gintarės Krasuckaitės ir Donato Stankevičiaus, pirmą kartą parodžiau 2017 metais Kauno fotografijos galerijoje. Kuratorių prašymu, žurnalistinius vaizdus padėjome į šalį, ieškojome to, kas liko nepublikuota ir nugulę asmeniniame mano archyve.

Visos nuotraukos darytos pastarąjį dešimtmetį lankantis Sakartvele, Rusijoje, Ukrainoje, Moldovoje – tarpusavyje iki šiol labai politiškai susipynusioje erdvėje.

Nuotraukos Artūras Morozovas

Tekstą parengė Gediminas Kajėnas

Vadyba Lina Zaveckytė