Lauros Vansevičienės teatro fotografijose – gyvenimas scenoje ir užkulisiuose
Mano fotografijos pradžia buvo gatvė: tuomet susižavėjusi Lietuvos bei užsienio klasikų darbais pasinėriau į nuolatos kintantį ir nenuspėjamą miesto gyvenimą. Man buvo įdomu kasdienybėje pamatyti scenas, kurios savo emocija pralenkia laiką, įprastą aplinką, kuri nuolatos keičiasi ir nepastebimai tampa praeitimi. Tuomet fotografavau išimtinai sau, jokių minčių apie tai, kad ši veikla gali tapti mano darbu, neturėjau.
Tačiau su laiku ėmė atsirasti įvairių užsakymų ir, kaip daugelis fotografų, ėmiausi glamūrinių vestuvių bei krikštynų fotografavimo. Pirmieji kartai parodė, kad šis konvejeris visiškai ne man. Fotografijoje aš ieškojau savo genties, jautraus ir kūrybiško santykio.
Šitaip maždaug prieš dešimtmetį pradėjau fotografuoti teatro gyvenimą. Per šį laiką dirbau su daugybe didžiųjų ir mažųjų Lietuvos teatrų ir tai tapo pagrindine mano veikla – atradimų, vidinių patirčių, draugysčių ir kūrybos teritorija.
Teatras – tai tartum atverta enciklopedija apie žmogų, jo jausmus bei santykius, gyvenimą ir skirtingas patirtis. Kiekvienas spektaklis – neįtikėtinas žmonijos patirčių, idėjų, mąstymo bei psichologijos koncentratas. Kur kitur galima būtų surasti tokį atvirumą, vidinį aktorių apsinuoginimą, esminių klausimų kėlimą ir bandymą juos apmąstyti?
Per savo darbo teatre dešimtmetį supratau ir tai, kad teatras – tai ne pramoga. Nors, žinoma, esama ir tokio tipo teatrų, tačiau kalbu ne apie tai. Tikrasis teatras yra gilus, skaudus, nepatogus, raginantis dvejoti ir svarstyti, o ne tik žaidžiantis žiūrovų jausmais. Spektaklis žmogaus sieloje turi palikti pėdsakus.
Teatras mums leidžia nugyventi šimtus gyvenimų ir ieškoti atsakymų į klausimus apie tai, kas mes esame, ką čia darome, kokia viso to prasmė? Jis suteikia galimybę sustoti, susimąstyti ir pažinti save patį, žmogų bei pasaulį. Visa tai aš ir bandau perteikti savo fotografijomis.
Pirminė fotografo užduotis teatre – dokumentuoti konkrečius spektaklius: įvairias scenas, dekoracijas, personažus, veiksmą. Čia yra svarbu viskas – kostiumai, šviesa, detalės, siužetas. Visa tai yra ne tik konkretaus menininko – režisieriaus, aktoriaus, scenografo, kostiumų dailininko, šviesų režisieriaus ir kitų asmeninė kūryba, bet ir bendra teatro istorijos dalis. Ši medžiaga yra naudojama teatro komunikacijai, o kartu ji tampa ir istoriniu vaizdo archyvu, savotišku teatro metraščiu.
Neretai tenka girdėti, kad fotografuoti teatrą yra labai paprasta – juk viskas čia, rodos, sukurta geram vaizdui ir tarnauja ne tik žiūrovui, bet ir fotografui. Čia ir įspūdinga scenografija, ir apšvietimas, ir kostiumai, ir įdomiausios mizanscenos, ir aktorių emocijos: kur pasisuksi – ten kadras. Tačiau išties viskas nėra taip paprasta.
Fotografuojant teatre reikia išsiugdyti intuiciją ir žaibišką reakciją, nes aplinkybės bei situacijos kinta itin greitai – tartum gatvėje. Fotografas turi būti kantrus ir atidus. Tik šitaip jam gali pavykti į vieną akimirką sutalpinti visą istoriją, kurioje būtų matomi ir aktorių išgyvenimai, ir režisieriaus sumanymas, ir net kūrinio dramaturgija.
Didžiausias man malonumas yra fotografuoti repeticijas, stebėti patį kūrybos procesą. Kiek čia emocijų, improvizacijų, netikėtai įvykstančių scenų. Jos nutinka neplanuotai, staiga ir niekada nebus pakartotos. Maža to, daugybė puikių, sukrečiančių scenų taip ir lieka repeticijų salėse ir nepatenka į spektaklį, mat galutiniame variante tampa perviršinėmis. Tačiau stebėti, kaip visa tai gimsta – tai ir dovana, ir stebuklas.
Teatre fotografas turi tapti nematomu, kad savo buvimu nepažeistų scenoje vykstančios dramos, nesuardytų to subtilaus aktorių kuriamo pasaulio, emocijos, tylos ir akimirkos sakralumo. Jausdama didžiulę pagarbą aktorių darbui ir tam, ką jie daro scenoje, kartais, net ir matydama fantastišką kadrą, sustingstu ir nefotografuoju – yra ribos, kurių nedrįstu peržengti.
Repeticijos, susikaupimas prieš žengiant į sceną, vaidmens atlikimas bei akimirkos po pasirodymo – tai yra aktoriaus gyvenimo dalis. Per visa tai ir pasimato, kokia yra tikroji šios profesijos kaina ir kokių didžiulių pastangų reikia norint sukurti kažką tikro ir paveikaus.
Tiesa, fotografuoti aktorius nėra paprasta, nes jie visuomet yra vaidmenyje, nuolatos su kauke. Juos lyg kokius svogūnus tenka lupti sluoksnis po sluoksnio, taip artėjant prie pačios esmės – tikro ir nesuvaidinto žmogaus.
Nuotraukos Laura Vansevičienė
Tekstą parengė Gediminas Kajėnas
Įgyvendinimas Lina Zaveckytė