Išskirtines istorijas atrandanti Gretė Tvarkūnaitė: „Esu labiau pasakotoja, nei fotografė“
Fotografuoti pradėjau ankstyvoje paauglystėje, kuomet daugiau laiko ėmiau leisti miesto gatvėse, o ne namų sode. Tai man buvo tartum žaidimas – šast bėgančią akimirką mygtuku, ir ji mano. Vyras ilgu odiniu paltu kulniuoja mokyklos stadionu – šast, ir jis mano. Ant elektros laidų varnos „lanksto“ savo tirštus šešėlius – šast, ir jos mano.
Visada buvau smalsi, man patiko klausytis ir pasakoti istorijas, tyrinėti, kaip žmogus keičia erdvę, o erdvė – žmogų. Būtent tam užfiksuoti tinkamiausiu įrankiu ir tapo fotografija, vėliau išsiplėtusi į tarpdisciplininius dokumentinius pasakojimus.
Šis smalsumas vėliau pastūmėjo ir renkantis studijų kryptį: 2013 m. išvažiavau į Angliją, ten baigiau fotografijos bakalaurą, o 2017 m. – skaitmeninių medijų magistrą Hadersfildo universitete. Studijų metais pradėjau daug keliauti ir autostopu išmaičiau nemažą dalį Europos.
Baigusi mokslus iškeliavau į Pietryčių Aziją. Per nuotolį dirbdama mados fotografijos redaktore, ieškojau temų savo dokumentiniams pasakojimams. Ilgainiui mano keliavimo, tyrinėjimų ir kūrybos aistros susijungė – šitaip gimė pirmieji pasakojimai „Nevienamatė visuomenė“ bei „Puodelis arbatos“. Na, o fotografijų ciklai „Regione Nubibus“ ir „Tana Toraja“ atsirado kiek vėliau tikslingų išvykų metu.
Esu labiau pasakotoja, nei fotografė. Mane domina istorijos, papasakotos ne žurnalistiniais principais, bet labiau lėtosios dokumentinės fotografijos būdu, jungiant ir eksperimentinius bei meninius sprendimus, filmuotą vaizdą, ir net poezijos intarpus. Šitaip aktualus dabarties pasakojimas remiasi į pačią žmonijos šerdį ir liudija tai, kas amžina. Tikiu, kad per meninę prizmę fotografijoje ir videomene susilieja tiek praeities laikas, tiek neišvengiamos ateities permainos, tiek ir gyvybinės energijos įkrauta dabartis.
„Nevienamatė visuomenė“
Tai pasakojimas apie žmones, kurie sąmoningai atsisakė šiuolaikinių patogumų dėl didesnio savarankiškumo ir laisvės. Jie atsuko nugaras civilizacijai bei jos teikiamiems malonumams ir atsigręžė į lėtą gyvenimą gamtos ritmu. Mano sutikti žmonės – labai skirtingi: vieni tartum nenupoliruoti brangakmeniai, netelpantys į įprastas socialines normas, kiti – vieniši ir net dvasiškai palūžę.
Šių atsiskyrėlių gyvenimai persmelkti melancholijos, vienatvės, nelaimės nuojautos, prasmės ir artumo ilgesio. Galbūt kai kurie jų buvo laimingi, kiti – gal ne, tačiau dauguma didžiavosi ir buvo patenkinti savo pasirinkimu. Šis pasakojimas – tai žvilgsnis į gan radikalų, rizikingą, o kartu išskirtinį šių žmonių gyvenimą ir jų privatumą.
„Puodelis arbatos“
Keliaudama po Šri Lanką leidausi į atokesnes kalnų vietoves, kurios vienaip ar kitaip susijusios su arbatos gavyba. XIX a. pradžioje Britanijos imperijai kolonizavus šį kraštą, masiškai imtos kurti arbatmedžių plantacijos su visa tam reikalinga infrastruktūra – primityviais pastatais ir geležinkelio tinklu. Nors tuo metu pačioje britų imperijoje vergų prekyba ir buvo draudžiama, tačiau dauguma Šri Lankos arbatos plantacijų darbininkų buvo Indijos tamilai, kurių protėviai čia buvo atvežti 1820-aisiais.
Nors nuo to laiko praėjo du šimtmečiai, o Šri Lanka tapo ketvirta arbatos eksportuoja pasaulyje, tačiau arbatą skinančių žmonių padėtis ir šiandien mažai tepasikeitė: jų uždarbis yra apgailėtinas, barako tipo namuose elektra bei tekančiu vandeniu galima pasimėgauti vos kelias valandas per parą, o išsilavinimas ar kitas darbas – neįgyvendinama svajonė. Pasakiškai gražūs pušynai, miglotos plantacijos ir įspūdingos kalnų viršūnės tampa ryškiu kontrastu šiai labiausiai diskriminuojamai ir ekonomiškai, socialiai bei politiškai marginalizuotai bendruomenei šalyje.
„Regione Nubibus“
Šio ciklo pavadinimas išvertus iš lotynų kalbos reiškia „Debesų kraštą“. Mano tyrinėjimų centre atsidūrė dvi išskirtinės geografinės bei sociokultūrinės Lietuvos teritorijos – Šalčininkų rajonas, dar vadintas Stalino pypke, ir branduolinis Visagino miestas. Lietuvai atkūrus Nepriklausomybę, laisvės euforiją netruko persmelkti gan radikalūs ekonominiai bei ideologiniai pokyčiai, kurie atsispindėjo ūmai besikeičiančioje realybėje. Tuomet imtos naujai apibrėžti tokios sąvokos kaip „valstybė“, „demokratija“, „tapatybė“, „kultūra“ ir kitos, o žmonių galvose, skrandžiuose ir spintose pokyčiai taip pat vyko gan radikalūs.
Permainų laikotarpis neaplenkė nė vienos bendruomenės, šeimos ir asmenybės. Mano pasirinktose periferinėse Lietuvos teritorijose šie pokyčiai turėjo ir papildomų iššūkių – naujai žymint valstybės sieną buvo atskirtos iki tol gyvavusios bendruomenės, besikeičiančios technologijos atnešė pažangos pažadą, o kartu ir jo trapumą. Neišvengiamą transformaciją lydėjo gausybė iki šiol neišspręstų, neįvardytų ir neapmąstytų socialinių pokyčių tiek tautinių mažumų bendruomenėse, tiek ir asmeniniuose žmonių gyvenimuose.
„Tana Toraja“
Indonezijos Sulavesio salos aukštumose gyvenantys toradžai, nors ir apsupti musulmonų, gyvena derindami animizmą su krikščionybe, šiuolaikybę su tradicija. Šiame krašte iki šiol vis dar išlaikoma senoji, nors dabar jau nykstanti Toradžų krašto kosmologijos tradicija ir įspūdingos ritualinės ceremonijos, kruopščiai išdėstyta kaimų struktūra ir išskirtinė pastatų architektūra, pagarbus ryšys su buivolais ir bene sudėtingiausi ir ilgiausiai trunkantys laidotuvių papročiai.
Visa tai lemia gilus žmonių ryšys su Aluk Todolo – protėvių kelio – tikėjimo sistema, kuri gan griežtai reglamentuoja socialinį žmonių gyvenimą, teisę, žemės ūkio darbus ir protėvių pagerbimo apeigas. Šitaip yra saugoma senoji kultūra, tradicijos ir tikėjimo formos, kokių niekur kitur pasaulyje jau nebėra išlikusių.
Nuotraukos Gretė Tvarkūnaitė
Tekstą parengė Gediminas Kajėnas
Įgyvendinimas Lina Zaveckytė