Beveik prieš šimtmetį sukurtos Domicelės Tarabildaitės-Tarabildienės fotografijos – drąsūs ir novatoriški žaidimai 

Multimedija parengta 15min bendradarbiaujant su Nacionaliniu Mikalojaus Konstantino Čiurlionio dailės muziejumi, įgyvendinant publikacijų ciklą „Fotografų Lietuva: pasakojimai vaizdais“.  

Domicelė Tarabildaitė-Tarabildienė (1912–1985) – garsi Lietuvos grafikė, iliustravusi per 200 knygų, daugiausia vaikams ir jaunimui skirtų literatūros klasikos kūrinių. Visą gyvenimą ji ir tapė. Tiesa, savo kūrybos kelią tarpukariu ji pradėjo nuo skulptūros, o 1938 m. už Paryžiuje sukurtą dekoratyvinę kompoziciją „Žvejė“ Senos tilto skulptūros konkurse ji net laimėjo pirmąją premiją. Deja, prasidėjus Antrajam pasauliniam karui šis kūrinys taip ir nebuvo įgyvendintas.

Tačiau tai toli gražu ne visas šios menininkės kūrybinis palikimas. Ketvirtojo dešimtmečio pradžioje, studijų Kauno meno mokykloje metais, D. Tarabildaitė-Tarabildienė susidomėjo fotografija. Anuomet tai tikrai nebuvo kažkas neįprasta – nemažai Lietuvos dailininkų (Adomas Varnas, Vytautas Kairiūkštis, Adolfas Valeška, Petras Kiaulėnas, Kazys Varnelis, Antanas Žmuidzinavičius) taip pat fotografavo, didžiausią savo dėmesį skirdami etnografijos temai. Tačiau D.Tarabildienės požiūris į fotografiją buvo visiškai kitoks: žaisdama savitą teatrą, ji fotografavo save, iš nuotraukų darė fotografinius koliažus, maža to, bene pirmoji Lietuvoje sukūrė autoaktą.

Iš šeimos archyvų į kultūros lauką, o kartu ir fotografijos istoriją D.Tarabildaitės-Tarabildienės nuotraukas 2002 metais ištraukė menotyrininkė Giedrė Jankevičiūtė, tuo metu rinkusi medžiagą knygai „Dailė ir valstybė: dailės gyvenimas Lietuvos Respublikoje 1918–1940“. Šie fotomontažai, kurių vos keli buvo pačios menininkės atspausti kaip mažos kontaktinės nuotraukėlės, pirmą kartą viešai parodyti parodoje „Nematyta ir nepažįstama Domicėlė Tarabildienė: fotografijos ir fotografika“, eksponuotoje 2002 m. Nacionaliniame M.K.Čiurlionio muziejuje Kaune bei Lietuvos dailininkų sąjungos parodų salėje Vilniuje. Ta proga išleistas ir nedidelis parodos katalogas. 

Pasak G.Jankevičiūtės, pati D.Tarabildaitė-Tarabildienė šių savo darbų „niekada per daug nesureikšmino ir neketino jų nei eksponuoti, nei reprodukuoti, jautėsi esanti grafike ir knygų iliustruotoja. Tiesa septintame XX amžiaus dešimtmetyje iliustruodama vaikų knygas ji naudojo aplikacijos ir koliažo technikas, tarsi grįždama prie savo jaunystės eksperimentų“, – teigė menotyrininkė. 

Skaitant apie D.Tarabildaitės-Tarabildienės gyvenimą bei kūrybą, susidaro įspūdis, kad nuo pat jaunų dienų ji buvo labai ryžtinga, mąstė kaip iš prigimties laisva moteris, kuriai viskas turi būti prieinama lygiai taip pat, kaip ir tuo metu daugelyje gyvenimo sričių dominavusiems vyrams. Neatsitiktinai ji – mergina iš kaimo – būdama septyniolikos, Kauno meno mokykloje pradėjo studijuoti gan „vyriška“ laikomą skulptūrą, ketvirtojo dešimtmečio pradžioje susidomėjo fotografija, o 1937–1939 m., gavusi Švietimo ministerijos stipendiją, su šeima išvyko į Paryžių, kur tęsė mokslus Valstybinėje aukštojoje dekoratyvinės dailės mokykloje.

Nors tikslių žinių, kas jaunąją skulptorę patraukė prie fotografijos, ir nėra, manoma, kad tam įtakos turėjo D.Tarabildaitės-Tarabildienės bičiulis ir bendramokslis, dailininkas Vaclovas Kosciuška. Jau 1930 m. ji pradėjo eksperimentuoti vokišku 6x9 cm plokšteliniu fotoaparatu „Voigtländer“, o netrukus turėjo pluoštą režisuotų pastatominių, fotokoliažo būdu atliktų darbų. Panašiai kaip ir šiais laikais išgarsinta tarpukario dailininkė ir fotografė Veronika Šleivytė, su kuria, tikėtina, D.Tarabildaitė-Tarabildienė galėjo prasilenkti Kauno meno mokykloje, ji taip pat fotoaparato objektyvą nukreipė į save. Tiesa, abiejų menininkių raiška, o, tikėtina, ir motyvai buvo visiškai skirtingi.

V.Šleivytė nuosekliai dokumentavo savo gyvenimą, tartum rašydama fotografinį dienoraštį. Ji taip pat kelis savo darbus eksponavo fotografijos parodoje, taip pat publikavo to meto spaudoje. Tuo tarpu D.Tarabildaitė-Tarabildienė fotografavo išimtinai sau, kurdama modernius autoportretus, nuolat keisdama įvaizdžius, pozas bei atributiką. Fotografijos istorijos tyrėjai Skirmantas Valiulis bei Stanislovas Žvirgždas jos nuotraukas įvardijo kaip „gatavus plakatus, tik dar be teksto“. Menotyrininkė Agnė Narušytė tai vadina „žaviais žaidimais“, siekiant išbandyti modernią fotografijos techniką ir kartu „pasimatuoti“ skirtingus personažus – nuo valiūkiškos merginos ir erotiškos nimfos iki madonos. D.Tarabildaitės-Tarabildienės fotografavimasis – tai savotiškas monospektaklis priešais kamerą.

Vėliau, panaudojus vadinamąją „kaukę“, ji iš kalkės iškirpdavo reikiamos formos objektus ir, pridėjusi juos prie negatyvo iš stiklo pusės, kontaktiniu būdu atspausdavo nuotrauką. Šitaip menininkė galėjo sau pritaikyti tarpukario spaudoje regėtą amerikiečių aktorės ir dainininkės Lillianos Roth šachmatų lentos motyvu išmargintą sijoną, savaip interpretuoti vokiečių aktorės Brigitte’os Helm pozavimo manierą ar čekų fotografo Františeko Drtikolo darbą. D.Tarabildaitės-Tarabildienės fotografijų provaizdžius tyrinėjusios Ieva Burbaitė bei Lina Žigelytė pažymi, kad tokiu būdu menininkė tartum matavosi pačią modernybę, pasiekusią ją per fotografijos mediją.

D.Tarabildaitės-Tarabildienės archyve, kaip manoma, išliko apie 1000 fotografijų. Tai ir kasdieniai reportažai iš Kauno meno mokyklos moksleivių gyvenimo, užsienio kelionių, artimųjų portretai, taip pat miesto bei kaimo vaizdai. Menininkės sūnus, grafikas Rimtas Tarabilda yra rašęs, kad visą gyvenimą matė savo motiną piešiant, raižant, lipdant, tapant, kuriant gratažus, pjaustinėjant rėmus savo tapybos darbams, siuvant, tačiau niekada nematė jos su fotoaparatu. „Be abejo, žinojau, kad kadaise, jos pačios žodžiais tariant, ji fotografavo „savo įdomumui“. Tačiau aš gimiau siaučiant karui, o baisiaisiais pokario metais jėgas ji skyrė nebe fotografavimo džiaugsmams, bet dailės darbams, kurie leido uždirbti duonos kąsnį didelei šeimai“, – yra pasakojęs R.Tarabilda.

Būtent tas „savo įdomumui“ D.Tarabildaitės-Tarabildienės darbus labiausiai ir išskiria iš savojo laiko konteksto. Su fotografija ji dirbo, visų pirma, kaip menininkė. Ir net jos „niu“ žanro darbai, kurie galėjo pasirodyti itin drąsūs, atviri ir provokuojantys konservatyviai tarpukario Lietuvos visuomenei, vis dėlto, buvo gan natūralūs meno mokyklos aplinkoje, kur nuogas kūnas ir pozavimas yra neatsiejama kūrybinio proceso dalis. Keliose fotografijose D.Tarabildaitė-Tarabildienė improvizuoja kūno tema, formų linijomis ir šviesa fotografuodamasi šalia gipsinio nuogo vyro skulptūros, tokiu būdu kurdama savitus ir itin charakteringus autoportretus.  

Menininkės archyve išlikę skirtingi panašių motyvų bei siužetų variantai leidžia jos fotografinius bandymus vertinti kaip smagius eksperimentus pratinantis prie jai naujo raiškos būdo. Įdomu, kad net ir broką D.Tarabildaitė-Tarabildienė sugebėjo panaudoti itin kūrybiškai, atrasdama sau naują išraišką, kurioje dera fotografija ir dailė. Dėl netinkamų stiklinių negatyvų laikymo sąlygų tėvų namų palėpėje, drėgmė ir šaltis paveikė emulsiją, kuri dalyje darbų susiraukšlėjo ir atsiknojo. Tačiau ir tuomet menininkė rado kūrybišką sprendimą – sugadintų negatyvų ji neišmetė, bet išraižė stilizuotais ornamentais bei brūkšniais, tokiu būdu šiuos darbus priartindama prie fotografikos. Gal būtent tai leidžia D.Tarabildaitę-Tarabildienę laikyti ir šios technikos pradininke Lietuvoje? 

2025 m. Nacionalinėje dailės galerijoje buvo surengta paroda „Sidabro merginos. Retušuota Baltijos šalių fotografijos istorija“. Tarp dvidešimties ankstyvųjų Lietuvos, Latvijos bei Estijos moterų fotografių, žiūrovai galėjo išvysti ir kelis D.Tarabildaitės-Tarabildienės darbus. Neseniai išleistas parodos katalogas – tai naujausia publikacija apie šią išskirtinę kūrėją, kurios darbai leidžia pakoreguoti modernistinės Lietuvos fotografijos puslapius ir šią istoriją bent šiek tiek paankstinti. 

Nuotraukos Domicelės Tarabildaitės Tarabildienės iš Nacionalinio M.K.Čiurlionio dailės muziejaus fondų 

Fotografijos publikuojamus gavus D.Tarabildaitės-Tarabildienės šeimos leidimą 

Tekstą parengė Gediminas Kajėnas 

Įgyvendinimas Lina Zaveckytė