Subtilus gyvenimo fotografas Benjaminas Pocius: atidus dokumentalistas ir jautrus menininkas 

Multimedija parengta 15min bendradarbiaujant su Tauragės krašto muziejumi „Santaka“, įgyvendinant publikacijų ciklą „Fotografų Lietuva: pasakojimai vaizdais“. 

„Man buvo lemta šlietis prie fotografijos“ – taip yra teigęs legendinis Tauragės krašto fotografas Benjaminas Pocius (1939-2023), daugiau nei šešis dešimtmečius skyręs reikšmingiausių įvykių bei kasdienio gyvenimo fiksavimui, žmonių portretams ir mylimo krašto peizažams. Kelios tauragiškių kartos jį nuolat matė visur, kur vyko kažkas svarbaus ir įdomaus. Atidus dokumentalistas ir jautrus menininkas – šitaip B.Pocių įvardija jo artimieji ir bendraminčiai, kurių atmintyje fotografo darbai neatsiejamai susipina su jų pačių gyvenimais. 

B.Pocius gimė 1939 m. Raseinių rajone. Antrojo pasaulinio karo metais su tėvais besitraukdamas nuo artėjančio fronto bei Raudonosios armijos, atvyko į Tauragę ir pasiliko visam gyvenimui. Čia būsimasis fotografas baigė mokyklą, vėliau lankė garsaus Tauragės kultūrininko, dailininko, scenografo Aleksandro Fadino suburtą gabių jaunuolių bei suaugusių žmonių dailės studiją, kur gavo pirmąsias žinias apie kompoziciją, dailės istoriją bei spalvas. Vieni jų tapo medžio drožėjais, kiti – tapytojais ar juvelyrais, o B.Pocius susidomėjo fotografija.  

Pirmuoju jo fotografijos mokytoju šeštojo dešimtmečio pabaigoje tapo žinomas Tauragės fotografas Juozas Meškerys (1900–1990), perdavęs svarbiausias profesines žinias bei patirtis. Tačiau B.Pocius gan anksti suprato, kad daugiausia išmokti gali nuolat fotografuodamas, tad fotoaparatas tapo neatsiejamu jo gyvenimo palydovu. Jau 1961 metais jis debiutavo fotografijų parodoje, o per ateinančius šešis dešimtmečius įvairių parodų, publikacijų spaudoje bei knygose bus dar daugybė. Paskutinė B.Pociaus paroda „Apie vaikus“ surengta 2021 m. Tauragės krašto muziejuje, likus mažiau nei dvejiems metams iki mirties. 

Po tarnybos sovietinėje armijoje, iš kurios grįžo pašlijusia sveikata, B.Pocius dirbo įvairiausius darbus, tačiau fotografija prasidėdavo ir baigdavosi kiekviena jo diena. Tuo metu iš didelio entuziazmo jis net tapo neetatiniu laikraščio „Šilalės artojas“ fotokorespondentu – Benjaminui buvo be galo svarbu ne tik dalyvauti įvairiuose kultūriniuose ar socialiniuose įvykiuose, bet ir įamžinti įdomiausias jų akimirkas. 

Vėliau B.Pocius tapo oficialiu Tauragėje veikusios gamyklos „Keramika“ fotografu. Šias pareigas jis ėjo iki pat Atgimimo pradžios. Čia turėjo nedidelę laboratoriją, kurioje spausdino gamyklos pirmūnų portretus, taip pat nuotraukas iš gamybos proceso, gamyklos kasdienybės ir švenčių. Benjamino žmona Valentina Pocienė prisimena, kad iš fotografo atlyginimo jų šeima vos sudurdavo galą su galu: „Jo uždarbis gamykloje prilygo valytojos atlyginimui – gaudavo vos 56 rublius. Nepaisant to, čia jis išdirbo beveik dvidešimt metų“, – prisimena fotografo žmona. 

Daugelis fotografų sovietmečiu imdavosi komercinių užsakymų – fotografuodavo krikštynas, vestuves ar laidotuves. Tačiau kaip prisimena Valentina, B.Pociui tai buvo visiškai neįdomu. „Jis lankėsi visuose be išimties miesto bei rajono renginiuose, tačiau komerciniai užsakymai jo visiškai nedomino. Gal tai nulėmė ir tai, kad dideliems užsakymams neturėjo tinkamos vietos – jo fotolaboratorija gamykloje buvo paprasčiausia „kamurkėlė“ – skurdi ir mažytė. Todėl jis fotografavo tik tai, kas buvo reikalinga darbui ir, žinoma, sau bei istorijai“, – prisimena fotografo žmona.  

Pasak V.Pocienės, Benjaminas buvo meniškos sielos žmogus, itin mėgęs bendrauti ir filosofuoti. Ji prisiminė, kaip kelis kartus jiedu buvo nuvykę į Vilnių, kur susitikdavo su kitais fotografais. „Būdamas tarp jų Benjaminas tiesiog pražysdavo – toms kalboms apie meną, fotografijos techniką ir parodas nebūdavo galo. Jis jausdavosi čia tarp savų ir artimų žmonių. Tauragėje tokių kompanijų, ypač sovietmečiu, jam labai trūko. Gal todėl jis visada ir ėjo fotografuoti viešų renginių ir taip savotiškai kompensuodavo tą kultūrinį trūkumą bei vienišas valandas, praleistas fotolaboratorijoje“, – pasakojo V.Pocienė. 

Apie 1986 ar 1987 m. B.Pocius įsidarbino fotokorespondentu laikraštyje „Leniniečių balsas“, vėliau tapusiu „Tauragiškių balsu“. Čia jis išdirbo iki pat pensijos. Jo bičiuliu ir bendradarbiu leidinyje tapo žurnalistas Eugenijus Šaltis – kartu jie čia išdirbo apie dešimtmetį. „Benjaminas buvo itin apsiskaitęs ir žingeidus žmogus. Ne kartą man kalbinant pašnekovus straipsniui, jis prisijungdavo prie pokalbio ir net užmiršdavo, kad turi nufotografuoti žmogaus portretą. Man baigus kalbėtis ir jau pasukus redakcijos link, Benjaminas neretai likdavo toliau tęsti pokalbio“, – smagiais prisiminimais dalijosi E.Šaltis.  

Jo teigimu B.Pocius buvo labai pastabus fotografas, o pirmenybę teikė ne tiek moderniai formai, kiek realistiniam situacijos ar įvykių fiksavimui. „Benjamino darbuose įamžinta Tauragės miesto bei krašto buitis, o kartu ir būtis. Jis tapo svarbiausiu XX a. antrosios pusės bei XXI a. pradžios Tauragės metraštininku“, – sakė ilgametis žurnalistas, kurio teigimu fotografija Benjaminui tapo jo hobiu, ir darbu, ir viso gyvenimo pašaukimu.  

Savu laiku B.Pocius priklausė Lietuvos fotografijos meno draugijai, o 1994 m. fotografas Romualdas Vaitkus jį pakvietė prisijungti prie Tauragės fotografų klubo „Fotojūra“ veiklos. Šitokiu būdu Benjaminas tapo vyriausiu, tačiau ne ką mažiau ir aktyviu šio klubo nariu. Pasak R.Vaitkaus, jį asmeniškai stebino su kokia atida ir dėmesingumu B.Pocius dėliojo kadro kompoziciją ir kaip taupiai bei atsakingai fotografuodavo: „Jis atsirinkdavo kadrą, paspausdavo kelis kartus ir baigta. Man, tuo metu, jaunam fotografui, jau pratusiam spragsėti fotoaparatu neribojant savęs, tai atrodė neįtikėtina. O svarbiausia, dauguma Benjamino kadrų būdavo vykę“, – pasakojo R.Vaitkus, pabrėždamas vyresniojo kolegos korektiškumą ir žinojimą, ką nori nufotografuoti.  

Nors didžiąją savo gyvenimo dalį B.Pocius dirbo pagal užsakymus – tai, ko reikėjo gamyklos vadovams ar laikraščio redaktoriams, – tačiau, anot R.Vaitkaus, jis gebėjo sumaniai laviruoti tarp būtinų standartų ir individualaus matymo. „Benjaminas yra pasakojęs, kad puikiai žinojo, kokių žemdirbių ar melžėjų portretų iš jo tikimasi, todėl padarę ko reikia garbės lentai ar iliustracijai laikraštyje, visuomet stengėsi tuo neapsiriboti, bet į tą pačią situaciją pažvelgti ir per meninę prizmę – pasidaryti keletą kadrų sau“, – prisiminimai dalijosi Tauragės fotografų klubo „Fotojūra“ įkūrėjas.  

Tarp svarbiausių fotografijos pamokų, kurias išmoko iš Benjamino, R.Vaitkus mini žmogaus portreto padarymą dar iki „oficialaus“ jo fotografavimo. „Geriausi portretai būna tuomet, kai žmogus net nežino, kad jau yra fotografuojamas, – pasakoja fotografas, – Tuomet jis tikras, nesusikaustęs, dar neužsidėjęs kaukės. Benjaminas sakydavo, kad kelis kadrus būtina padaryti rengiantis fotosesijai, nes paskui dažniausiai lieka vien tik pastatomoji fotografija“.  

Pasak R.Vaitkaus, tris dešimtmečius rengiant Tauragės fotografų klubo parodas, jis ir be užrašytos autoriaus pavardės galėdavo pasakyti, kurios nuotraukos padarytos Benjamino. „Jis kūrė labai preciziškai ir jautriai, o jo fotografijose žmogus atsiskleidžia natūraliai ir be jokios pozos. Tai – tikro fotografijos meistro bruožai“, – kalbėjo R.Vaitkus.  

Didžiąją dalį savo archyvo – virš 4 tūkst. sidabro atspaudų ir daugiau kaip 50 tūkst. negatyvų – B.Pocius padovanojo Tauragės krašto muziejui „Santaka“. Svarbiausios fotografo kūrybos temos – keramika, sovietmetis, peizažai, industrija, miestas, vaikai, sportas, kultūra, žmonės bei Atgimimo metai. Fotografo žmona Valentina teigia, kad per gyvenimą jos vyras nieko neišmesdavo – kaupė net ir sulūžusius fotoaparatus, seną techniką, juosteles bei nuotraukas, todėl iki šiol dėžėse ir dėžutėse, jos teigimu, dar gali būti nemažai atradimų. 

Nuotraukos Benjamino Pociaus iš Tauragės krašto muziejaus „Santaka“ 

Tekstas Gediminas Kajėnas 

Įgyvendinimas Lina Zaveckytė