„Barbarų pasaulis“ ir „lietuviškoji Bavarija“: ką Pirmojo pasaulinio karo metais Lietuvoje fotografavo vokiečių kareiviai? 

Multimedija parengta 15min bendradarbiaujant su Lietuvos centriniu valstybės archyvu, įgyvendinant publikacijų ciklą „Fotografų Lietuva: pasakojimai vaizdais“.   

2025 metais Lietuvos centrinis valstybės archyvas iš privataus kolekcininko įsigijo solidžią ir išskirtinę Pirmojo pasaulinio karo laikų vokiečių karių daugiausia Lietuvos teritorijoje darytų nuotraukų kolekciją. Joje prieš šimtmetį įamžinti 1914–1918 metų karo įvykiai, kaizerinės Vokietijos karių kasdienybė, taip pat ankstesnių fotografų menkai arba išvis nefotografuoti Lietuvos miesteliai, kraštovaizdžiai, architektūros ar urbanistikos paminklai bei vietiniai gyventojai, jų kasdienė aplinka ir buitis. 

Šią kolekciją sudaro 314 fotografijų iš skirtingų šaltinių: karo gydytojo Richardo Hedlicho negatyvai, 31-osios pėstininkų divizijos 70-ojo pėstininkų pulko oberleitenanto F. Mullerio fotoalbumas, 6-osios kavalerijos divizijos radijo ryšio dalinio fotoalbumas, landvero pėstininkų pulko Nr. 28 fotoalbumas bei kiti.  

Nuotraukų geografija apima kone visą Lietuvą: daugiausia fiksuoti Suvalkijos ir Žemaitijos, taip pat – vidurio ir rytų Lietuvos vaizdai. Fotografijose įamžinti karo veiksmai – mūšiai Suvalkijoje, Šiaurės Lietuvoje, Kauno tvirtovės šturmas, pozicinių kovų epizodai rytų Lietuvoje, taip pat šių kautynių padariniai – sugriautos bažnyčios, miestai, degantys kaimai. Gausu ir pabėgėlių, belaisvių, miesto ir kaimo gyventojų vaizdų. Didžiausią kolekcijos dalį sudaro vokiečių 6-osios kavalerijos divizijos 1915 m. pavasarį, vasarą ir rudenį kovojusios Žemaitijoje, vidurio ir šiaurės Lietuvoje, nuotraukos. 

Pasak Lietuvos centrinio valstybės archyvo Fotodokumentų skyriaus vedėjos Simonos Juzėnienės, nuotraukų kolekcija „1914–1918 m. karo veiksmų laikotarpis Lietuvoje“ išsiskiria savo aukšta istorine verte – tai kolekcinės itin retos fotografijos, atspindinčios daugiausia didžiojo vokiečių armijos puolimo Lietuvos teritorijoje laikotarpį. „Vokiečių kaizerinės armijos karių darytose nuotraukose įamžintas karų ir laiko dažnai neatpažįstamai pakeistas Lietuvos kraštovaizdis – gyvenvietės, taip pat itin pasikeitę ar išvis neišlikę dvarai, kapinės, bažnyčios bei tiltai“, – pasakojo S.Juzėnienė. 

Kolekcijos išskirtinumą itin didina gydytojo Richardo Hadlicho negatyvai, iš kurių trylika – unikalūs, daugiau nei šimtą metų siekiantys stiklo plokštelių negatyvai. Aukštos kokybės atvaizduose matomi Vilniaus bažnyčių, Naujosios Vilnios, Vilniaus apylinkių, kaimų gyventojų, trobesių vaizdai.  

Didžiausią kolekcijos dalį (88 vnt.) sudaro vokiečių 6-osios kavalerijos divizijos 1915 m. pavasarį, vasarą ir rudenį kovojusios Žemaitijoje, vidurio ir šiaurės Lietuvoje, nuotraukos. Jose – vokiečių kovos veiksmų Žemaitijoje, Šiaulių, šiaurės Lietuvos apylinkėse momentai: kovos veiksmų pasekmės (apkasai, kapai, sugriovimai, sprogimų duobės, trofėjiniai ginklai, karo belaisviai), susprogdinti tiltai šiaurės Lietuvoje, taip pat bunkeriuose besislepiantys vietos gyventojai, rekvizuojami galvijai ir pan. 

Pasak S.Juzėnienės, žvelgiant į šias Pirmojo pasaulinio karo fotografijas, labai aiškiai pasimato, ką iš tiesų istorijai reiškia daugiau nei šimtas metų. „Kasdien tyrinėju įvairių laikotarpių fotografijas, tačiau pamačiusi šias, visų pirma atkreipiau dėmesį į įamžintų gyventojų rankas ir pėdas. Dideli, įdiržę delnai ir basos kojos liudija sunkų fizinį darbą. Įprastai gana taikliai galime nustatyti nuotraukose užfiksuotų žmonių amžių, tačiau ne šių karo fotografijų atveju: čia žmonės susenę ne pagal metus. Daugeliu atveju, net mažų vaikų veidai, nors nepaliesti raukšlių, tačiau jau pažymėti laiko ir sudėtingų karo sąlygų“, – teigė Lietuvos centrinio valstybės archyvo Fotodokumentų skyriaus vedėja. 

Pasak istoriko Gedimino Kulikausko, Pirmojo pasaulinio karo metais vokiečių karininkų, karių bei karo korespondentų darytos nuotraukos iš Lietuvos yra pirmas masinio mūsų krašto fotografavimo laikotarpis. Frontui slenkant į rytus, vokiečiai fotografavo ne tik savo pačių kasdienybę, kovos veiksmus, kareivinių ar lazaretų aplinką, bet ir Lietuvos miestus bei kaimus, gamtą ir vietos gyventojus.  

„Per karo metus Lietuvos teritorijoje padaryta tūkstančiai mėgėjiškų nuotraukų: vokiečiai turėjo neblogus fotoaparatus ir fotografavo masiškai. Istorine prasme svarbiausia tai, kad jie įamžino ne tik karo realybę, bet ir paliko pirmuosius vizualinius liudijimus iš vietovių, kurios iki tol beveik nebuvo nufotografuotos“, – teigė istorikas.   

Tuo metu fotoaparatai buvo gana paplitę tarp karininkų ar aukštesnio laipsnio karių, kurie fotografuodavo tiek savo malonumui, tiek atminimui, nuotraukos būdavo klijuojamos į asmeninius albumus ar siunčiamos šeimos nariams likusiems Vokietijoje. Šios fotografijos tapo ir svarbia istorine medžiaga, mat karui pasibaigus, Vokietijoje itin populiaru tapo leisti gausiai iliustruotas vokiečių pulkų istorijas.  

Nuotraukos taip pat buvo reikšminga propagandos dalis. To meto vokiečių spauda mirgėjo nuo kariškų vaizdų iš fronto, liudijant apie pergalingus kaizerinės Vokietijos žygius, tiek ir rytinių žemių, į kurias, kaip skelbta, buvo nešama „civilizacija bei kultūra“. 

„Šiuose pasakojimuose vietos gyventojai buvo vaizduojami kaip apšepę, purvini ir nevalyvi barbarai, todėl ir fotografuojami būdavo labiausiai nepasiturintys valstiečiai, jų suklypusios lūšnelės bei skurdi buitis. Gausybėje nuotraukų vokiečių kariai pozuoja šalia kaimo gyventojų ir jų varganų trobesių. Tai buvo sąmoninga strategija parodyti šį kraštą kaip laukinį, tokiu būdu tartum pateisinant jo užkariavimą“, – pasakojo G. Kulikauskas. 

Istoriko teigimu, šios nuotraukos atskleidžia ir visai kitokį krašto, per kurį nusirito niokojanti karo banga, vaizdą. Visų pirma, vokiečių darytose vietinių gyventojų – lietuvių, lenkų ar baltarusių valstiečių – nuotraukose dominuoja senukai, moterys ir vaikai. Ir tai natūralu, mat visi vyrai arba buvo pasitraukę į Rusiją, arba mobilizuoti, arba tapę belaisviais. Taip pat daugybė žmonių dėl pavojaus buvo priversti palikti savo namus ir tapo pabėgėliais. Šių gyventojų karo realybė buvo ypač sudėtinga ir dramatiška. 

Taip pat ir suklypusios trobelės, ypač vietovėse, kur vyko intensyvūs mūšiai, nėra joks atsitiktinumas, o akivaizdi karo pasekmė. Maža to, kaimuose nelikus darbingų vyrų, visas ūkinis gyvenimas užgulė moterų ir vaikų pečius. „Vokiečiai su pasimėgavimu fotografavo šį skurdą, pateikdami tai kaip natūralų šio „laukinio“ rytų krašto gyvenimą“, – teigė G. Kulikauskas. 

Jis pabrėžė, kad pirmaisiais karo metais vokiečių nuotraukose į akis krinta įsitempę vietinių gyventojų veidai, susitingusios jų pozos, sunertos moterų rankos – vaizdas lyg prieš sušaudymą. Tai, anot istoriko, rodo, kad vietiniams gyventojams fotoaparatai buvo dar neregėtas dalykas, tad jie baiminosi to, apie ką neturėjo jokio supratimo. 

Vis dėlto, pasitaikydavo ir visiškai kitokio žvilgsnio į Lietuvos kraštą. Meniškos prigimties vokiečių kariai grožėjosi lietuviška gamta, miškais ir upių slėniais – tai net buvo vadinama „lietuviška Bavarija“. Taip pat istoriniuose archyvuose esama ir puikių reportažų iš Lietuvos miestų, kur fotografus traukė bažnyčių ar dvarų architektūra. Pasak G.Kulikausko, 1916 metų nusistovėjus fronto linijai ir karui tapus poziciniam, kariai ilgesniam ar trumpesniam laikui būdavo išleidžiami į užnugaryje esančius miestus poilsiui, kur galėjo mėgautis ir grožėtis ramiu bei saugiu – Vilniaus ar Kauno – gyvenimu.  

Istorikams šios nuotraukos ypač vertingos ir dėl įamžintos karo realybės: karių ginkluotės, aprangos, apkasų, vaizdų iš mūšių bei karo pasekmių – apgriautų miestų, degančių namų, karo belaisvių ar pabėgėlių. Vis dėlto, G.Kulikausko teigimu, su kiekvienais metais šiose Pirmojo pasaulinio karo nuotraukose vis labiau akivaizdesnis tampa karo nuovargis, kuris pastebimas tiek karių žvilgsniuose, tiek ir civilių gyventojų laikysenoje. 

Nuo 2024 metų dalį visos kolekcijos – daugiau nei 220 tūkst. fotografijų – Lietuvos centrinis valstybės archyvas sukėlė į viešai prieinamą portalą www.e-kinas.lt. Pasak S.Juzėnienės, būtent tai nulėmė ne tik didžiulį žmonių susidomėjimą istorinėmis Lietuvos fotografijomis, išaugusį archyvinių dokumentų perdavėjų skaičių, tačiau ir išskirtinių nuotraukų, atveriančių retus bei ypatingus Lietuvos istorijos puslapius, įsigijimą. 

Nuotraukos iš Lietuvos centrinio valstybės archyvo 

Tekstą parengė Gediminas Kajėnas 

Įgyvendinimas Lina Zaveckytė