Fotografas ir keliautojas Paulius Normantas: Himalajų piligrimas iš Žemaitijos
„Mano kelias į Tibetą prasideda. Jis gali ir neįvykti, nes visi keliai į Tibeto sostinę Lhasą, sutiktų vakariečių profesionalų klajūnų žiniomis, yra uždaryti, kadangi Tibeto sostinėje kovo mėnesį prasidėjo panašus judėjimas kaip ir Lietuvoje. Nepaisant girdėtų žinių, ten veržtis reikia“ – taip 1989 m. prieš pat pirmąją savo ekspediciją į išsvajotąjį Tibetą rašė fotografas, keliautojas ir poetas Paulius Normantas (1948–2017).
Su žemaitišku užsispyrimu beveik tris dešimtmečius jis atkakliai veržėsi į Tolimuosius Rytus, o iš ten kaskart grįždavo su šimtais ir net tūkstančiais naujų nuotraukų. Jose – įspūdingi Himalajų kraštovaizdžiai, atokūs vienuolynai ir šventyklos, vienuolių gyvenimas, vietinių žmonių kasdienybė bei šimtmečius mažais besikeitę jų papročiai ir gyvenimo būdas. Tibetas, Nepalas, Indija, Kambodža, Tailandas, Butanas, Šri Lanka, Indonezija – tai vos kelios šalys P.Normanto žemėlapyje, kurį su kuprine ant pečių jis nužymėjo savo kojomis ir įamžino fotografijose.
Kūrybinė P.Normanto biografija yra įspūdinga: per 100 tūkstančių nuotraukų, 12 albumų, 200 parodų, surengtų ne tik Lietuvoje, Vengrijoje, tačiau ir keliolikoje Europos bei Azijos valstybių. Jo darbai – tai subtilūs vaizdo dienoraščiai, kuriuose susilieja etnografija ir socialinė dokumentika, kultūros antropologija ir vidinė pastanga pažinti save patį per kitą – žmogų, šalį, kultūrą.
Nors nuo 1983 metų P.Normantas nuolat gyveno Vengrijoje, o nemažą metų dalį praleisdavo ekspedicijose Rytų kraštuose, tačiau jis visuomet pabrėždavo savo žemaitišką kilmę ir prieraišumą Papilei, kur prabėgo jo vaikystė. Dažnas svečias jis buvo ir Vilniuje, kur svečiuodavosi pas bičiulius, rengė parodas, leido fotografijų albumus, o Užupyje svajojo įkurti Rytų Azijos sakralinio meno muziejų. Simboliška, kad po mirties viena urna su dalimi kremuotų P.Normanto palaikų buvo palaidota Vengrijoje, Nyredhazos miesto kapinėse, o antra – Papilės kapinėse šalia jo tėvų.
P.Normanto gyvenime pirmiausia buvo ne fotografija, o kelionės. Vos baigęs studijas Vilniaus universiteto Prekybos-ekonomikos fakultete, 1974 metais jis išvyko bastytis po tuometinę Sovietų Sąjungą. Penkerių metų kelionėje per Užkaukazę, Vidurinę Aziją, Buriatiją iki pat Azijos žemyno rytinio pakraščio – Sachalino ir Kurilų salų, kur dirbo įvairiausius darbus: žvejo, kroviko, inžinieriaus, sporto trenerio. Tam tikra prasme P.Normantas buvo gan tipiškas savojo laiko jaunuolis – augino plaukus, dėvėjo kliošines kelnes, skaitė įvairią literatūrą, domėjosi Rytų filosofija, tranzavo ir klajojo po kalnus bei taigas.
Nuo to laiko fotografija tapo neatsiejama P.Normanto gyvenimo dalimi, suteikusi visiškai naują prasmę ir jo kelionėms. Nors šiandien jis labiausiai žinomas kaip budistinių šalių fotografas, tačiau iki Sovietų Sąjungos griūties, neturėdamas galimybės išvykti kažkur toliau, savo ekspedicijas jis rengė po atokius Rytų Sibiro kraštus, lankydamas ten gyvenančias etnines grupes: Kurilų salų gyventojus, Taimyro pusiasalio samodų tautas – encus, nencus ir nganasanus. Tuo metu jis sukaupė ir nemažai medžiagos eidamas lietuvių tremtinių keliais. „Įdomiausia buvo samodai – pirmieji Lietuvos tremtiniams, išmestiems iš baržų ant ledo, davę žuvies ar duonos gabalą“, – prisimindamas šias patirtis yra pasakojęs P.Normantas.
Devintajame dešimtmetyje jis sukūrė ir svarbiausius lietuviškos tematikos ciklus – „Kryžių kalnas“, „Neringos kopos“, „Orvidų sodyba“ ir „Žemaičių laidotuvės“. 2001 metais pasirodė šioms temoms skirtas P.Normanto fotografijų albumas – vienintelis lietuviškas jo darbas. Išvykęs gyventi į Vengriją, o vėliau savo kelionių kryptimi pasirinkęs Rytų kraštus, fotografas visą savo kūrybinę energiją skyrė šioms nykstančioms tautoms bei kultūroms.
1989 metais P.Normantas išvyko į lemtingą kelionę po Tibetą, norėdamas tapti budistu ir padėti tibetiečiams atstatyti kinų sugriautus vienuolynus bei šventyklas. Deja, kaip viename interviu vėliau pasakojo fotografas, ši jo idėja greitai žlugo susidūrusi su liūdna realybe. Per kelis mėnesius jis apsilankė įvairiose Tibeto vietovėse, matė siaubingas Kinijos okupacijos pasekmes, bendravo su vienuoliais bei vietiniais gyventojais. Taip pat šios kelionės metu jis padarė apie pusę tūkstančio fotografijų – dalis jų vėliau publikuotos knygose bei eksponuotos parodose.
Nors politinė situacija Tibete buvo gniuždanti ir emociškai itin skausminga, P.Normantą pakerėjo gamtos grožis, tibetiečių šiluma ir nuoširdumas, budistiniai ritualai ir šventės. Pagautas įkvėpimo jis galiausiai suformulavo dešimt savo – Himalajų fotografo – priesakų, tarp kurių ir tokie: dirbk ir stenkis gyventi tik Himalajuose; fotografuok pirmiausia žmones, ypač mažąsias Himalajų tauteles, nes greitai ten jų neberasime; skleisk tiesą apie Himalajus ir juose gyvenančias tautas... Nors vėliau į Tibetą P.Normantas sugrįžo vos vieną kartą – 1994 metais – tačiau savo įsipareigojimus mažosioms tautoms ištikimai vykdė iki pat gyvenimo galo.
Jis fotografo finougrų tautas, paskutiniais gyvenimo metais nemažai dėmesio skyrė Vengrijos bei Indijos romams. Vis dėlto, didžiausią džiaugsmą ir prasmę P.Normantui teikė budistinė tematika. Jo nuotraukose dažnai galima išvysti plazdančias maldų vėliavas, skustagalvių vienuolių portretus ir religines jų apeigas, spalvingas šventyklų detales, Budos atvaizdus, mantromis išrašytus akmenis, tarp pirštų sukamus maldų rožinius, baugias ritualines kaukes ir jų šokius. Būtent todėl P.Normantas dažnai yra įvardijamas orientalistu, savo darbais pratęsusiu ir ankstesnių iš Lietuvos kilusių Rytų kraštų mylėtojų žygius bei tyrinėjimus.
Tai puikiai liudija ir fotografo išleistos knygos, kurioms P.Normantas negailėjo nei jėgų, nei laiko. Paskutinė jo trilogija – tai išskirtinis budistinės tematikos pavyzdys: „Butanas. Drakonų ir maldų karalystė“ skirta ir šiandien ne kiekvienam keliautojui lengvai pasiekiamam kraštui; „Auksinis Budos vėjas“ – vizualus pasakojimas apie Pietryčių Azijos valstybes – Kambodžą, Laosą, Tailandą ir Mianmarą; „Keturios Budos pėdos. Keturi šventieji miestai“ – piligriminė P.Normanto kelionė po viso pasaulio budistams švenčiausias vietas. Beje, pastarajai pratarmę parašė Tibeto dvasinis lyderis Jo Šventenybė Dalai Lama XIV, su kuriuo P.Normantas buvo susitikęs ne kartą tiek Lietuvoje, tiek Indijoje.
Kalbėdamas apie P.Normanto kūrybos pasaulį fotografijos kritikas Tomas Pabedinskas pažymi, kad menininkas savo darbais tęsė humanistinę tradiciją. Pasak jo, P.Normantui rūpėjo ne tiek reportažinis siekis sukrėsti žiūrovą ar dokumentiniam žanrui įprastas reikšmingų faktų įamžinimas, labiausiai ji domino „apibendrinta mintis, fotografijos teikiama galimybė kasdienybės akimirkas fotografijose paversti vaizdinėmis metaforomis“.
2019 metais išleista Odetos Žukauskienės sudaryta straipsnių rinktinė „Paulius Normantas: kelionė į tolumas, ėjimas į save“, kurioje skirtingi autoriai apmąsto spalvingą P.Normanto asmenybę, jo kūrybą bei gyvenimo kelią. Neabejotinai tai kol kas yra svarbiausias darbas Lietuvoje, įprasminantis šio bastūno žygius – juk būtent dėl jų daugeliui mūsų Rytų kraštų vaizdiniai šiandien pirmiausia ir siejasi su P.Normanto fotografijomis.
2021 metais Nyredhazos mieste, Vengrijoje, ant galerijos pastato fasado, jo bičiulių iniciatyva, buvo atidengta atminimo lenta lietuvių ir vengrų kalbomis: „Paulius Normantas-Lai Vėjus (1948 –2017). Keliautojas, fotomenininkas, žurnalistas, vizualinis antropologas, poetas, mistikas, Himalajus įsimylėjęs bastūnas gimė Lietuvoje, o su šiuo pasauliu atsisveikino Nyredhazoje, Vengrijoje. Ši atminimo lenta – tarsi tiltas tarp abiejų šalių, kuriose gyva laisva Pauliaus Normanto dvasia“.
„Tikiu, kad mano darbai kreipia žmones šviesos link. O šviesa ateina iš Rytų – taip sukurtas pasaulis. Tačiau neužtenka, kad ta šviesa egzistuotų, reikia ją gerti, priimti, ja džiaugtis, o priėmus ir apsivalius, dalintis su kitais… Jei sąžiningai atliksi tau pavestą darbą, aplink pamažu taps tik šviesiau…“ – yra sakęs P.Normantas.
Nuotraukos Pauliaus Normanto iš knygų „Vanishing Sources“ (1990), „Budos vaikai“, (1999), „Wars and Peace“ (2004), „Butanas. Drakonų ir maldų karalystė“ (2008).
Tekstas Gediminas Kajėnas
Įgyvendinimas Lina Zaveckytė