„Žmogus su dviračiu yra gražus“: istorinėse fotografijose – laimingi, išdidūs ir pašėlę Lietuvos dviratininkai

„Pasaulis tampa stabilesnis, kai fotografuodamasis gali įsitverti į dviračio rankenas“, – sako senas nuotraukas su žmonėmis ir dviračiais kolekcionuojantis Virginijus Gasiliūnas. Išdidūs ir susikaupę tarpukario fotoateljė studijose, puošniai apsitaisę šeimos fotografijose šalia gimtųjų sodybų ar valiūkiškai išdykaujantys sovietmečio daugiabučių kiemuose – daugelyje šių istorinių nuotraukų žmogaus palydovu yra ne tik kitas žmogus, bet ir dviratis. Vieniems – tai prabangos prekė, kitiems – įprasčiausia susisiekimo priemonė, tretiems – nerūpestingos vaikystės priminimas, kelionių laisvės polėkis ir džiaugsmas skrieti su vėjais. 

Pirmieji dviračiai Lietuvoje atsirado XIX a. pabaigoje. Nors išsamių šiai temai skirtų studijų iki šiol neturime, tačiau pavienių straipsnių, esė ar poetinių tekstų esama ne vieno. Kaip ir dviračių muziejų, kurių turime net du – Lietuvos dviračių sostine tituluojamuose Šiauliuose bei Panevėžyje. Bene vienintelis leidinys, skirtas mūsų krašto dviračių istorijai, pasirodė 2019 m. – tai 50 numeruotų egzempliorių tiražu išleistas šiauliečio dviračių nuotraukų kolekcininko Petro Kaminsko parengtas fotografijų albumas „Dviračiai Lietuvoje, 1891–1945“.  

Šio leidinio įžangoje cituojami pedagogo, poeto bei dramaturgo Marcelino Šikšnio atsiminimai yra vienas ankstyviausių iki šiol žinomų pasakojimų apie dviračio atsiradimą Šiaulių mieste. Rašytojas prisimina, kad jo bendramokslis Einoris buvo pirmasis mieste turėjęs dviratį, o minios vaikų ir suaugusiųjų sekiodavę paskui jį, stebėdami gatve važiuojantį gimnazistą. Šis pasakojimas siekia maždaug 1890-uosius metus. 

Žinoma, kad jau 1892 metais dviračių mėgėjai Vilniuje susibūrė į dviratininkų klubą, o analogiškas sambūris Klaipėdoje minimas nuo 1885 metų. Pasak filologo, Lietuvių literatūros ir tautosakos instituto bibliotekos rankraštyno vedėjo, aistringo dviračių fotografijų kolekcininko V.Gasiliūno, amžių sandūroje bei XX a. pradžioje dviračiai Lietuvoje buvo ypatingos prabangos prekė, kurią sau leisti galėjo retas. 

XX a. antrame–trečiame dešimtmečiuose šalyje ėmė rastis krautuvių, kuriose jau galima buvo įsigyti iš Vokietijos, Anglijos ar Prancūzijos importuojamų dviračių. Tiesa, šis malonumas ir toliau buvo prieinamas tik pasiturintiems. Smetonmečiu dviratis vidutiniškai kainavo apie 300 litų – už tokią sumą ūkininkas galėjo įsigyti tris karves, užuot patenkinęs savo ar dažniau paaugusių vaikų įgeidį. Vis dėlto, susigundžiusiems šia naujove buvo siūlomos galimybės dviratį pirkti išsimokėtinai: 25 litai per mėnesį ir po metų dviratis jūsų… Tiesa, trečiam dešimtmečiui artėjant į pabaigą, dviratis jau kainavo apie 150 litų. 

Negalintiems sau leisti tokio prabangaus pirkinio į pagalbą atėjo profesionalūs fotografai. Didesnių miestų ir miestelių fotoateljė tarp privalomojo rekvizito – senoviško stalelio, vazos su gėlėmis, pinto krėslo – buvo ir du dviračiai: vyriškas ir moteriškas. „Šitaip galima buvo įgyvendinti didžiąją savo svajonę – įsikibti į dviračio rankenas ir įsiamžinti su šiuo vienu didžiųjų XIX amžiaus išradimų“, – teigė V.Gasiliūnas.  

1927 m. Rygoje Gustavas Ēringpreisas įkūrė pirmąjį latviškų dviračių fabriką, tapusį didžiausiu Baltijos regione. Tikėtina, kad šie gaminiai buvo pigesni nei importiniai angliški ar vokiški, tad Šiaurės Lietuvos gyventojai, kuriems buvo įprasta uždarbiauti Latvijoje, dažniau važinėjo Rygoje gamintais dviračiais. Tiesa, jau po metų, minint atkurtos Lietuvos dešimtmetį, Amerikos lietuvių prekybos akcinė bendrovė ėmė prekiauti Kaune surinktais dviračiais, kurie buvo pavadinti „Amlit“. Per metus ši įmonė surinkdavo apie 2 tūkst. dviračių, skirtų vietinei rinkai. 

Kasmet poreikis, o kartu ir galimybės įsigyti dviračius Lietuvoje augo, tad Antrojo pasaulinio karo išvakarėse į šalį buvo importuota net 35 tūkst. šių transporto priemonių. Šią „dviratifikaciją“ atspindi ir tarpukariu profesionalių fotografų darytos nuotraukos, kuriose dažnai galima matyti žmones su dviračiais: tai ir dviratininkų garbės sargyba prie miestelio, pasitinkanti garbingą svečią, dviračiais į vestuves atvažiavę pabroliai, ratuotos kareivių ar pasieniečių grupės ir gausybė pavienių bei šeimyninių nuotraukų, kuriose vienas iš „veikėjų“ yra dviratis.  

Po Antrojo pasaulinio karo, sovietmečiu, fotografijai tapus labiau prieinamai, ėmė rastis ir gerokai daugiau mėgėjiškų nuotraukų, kuriose įamžintos kasdienės gyvenimo akimirkos. Tokiu būdu plėtėsi ir siužetinės dviračių atvaizdų istorijos.  

1948 m. Šiauliuose išdygo dviračių gamykla, kurioje po kelerių metų imti masiškai gaminti paaugliams skirti dviračiai „Ereliukas“ ir „Kregždutė“. Būtent šiais dviračiais daugiausia ir važinėjo sovietmečiu Lietuvoje gimę vaikai bei jaunuoliai. Ir ne tik Lietuvoje. „Ereliukai“ ir „Kregždutės“ taip pat džiugino ir Rytų Vokietijos, Meksikos, Suomijos, Rumunijos, Graikijos, Indijos, Egipto, Belgijos, Vengrijos, Turkijos vaikus. 

Nuo 2015 m. pradėjęs rinkti nuotraukas, kuriuose vienaip ar kitaip pasirodo ir dviračiai, šiandien V.Gasiliūnas džiaugiasi daugiau nei pusės tūkstančių XX a. Lietuvos fotografijų kolekcija. „Visa tai iš paprasčiausio sentimento, – sako kolekcininkas. – Daugelis prisimename, kaip vaikystėje išmokome važiuoti dviračiu: iš pradžių tave prilaiko, kad nenugriūtum, o kitą akimirką tu važiuoji jau niekieno nebeprilaikomas, nors pats to dar nežinai... Važiuoji ir nekrenti – tu išlaikai pusiausvyrą. Argi tai ne savotiškas išgyvenimo archetipas? O vėliau būtinai prasideda įvairūs mandravojimai – važiuoti kuo lėčiau, be rankų ar ant vieno rato...“ – pasakojo V.Gasiliūnas. 

Nors Lietuvoje yra dar keli dviračių fotografijų kolekcininkai, renkantys išskirtines istorines nuotraukas, paties V.Gasiliūno akį labiau traukia kasdienės, buitinės, mėgėjų darytos fotografijos, kuriose atsispindi konkretaus laikmečio ženklai ir detalės, žmonių aplinka ir šventės, žaismingos, nesuvaidintos emocijos ir tikros gyvenimo akimirkos.  

Paklaustas, kurio laikmečio – tarpukario, pokario, ankstyvojo ar vėlyvojo sovietmečio, o gal gariūnmečio – fotografijų su dviračiais yra daugiausia, kolekcininkas teigia, kad bent jau internetinėse sendaikčių parduotuvėse ar aukcionuose smetonmečio fotografijos gan retos. „Tikėtina, kad čia nuotraukos atsiranda perėjusios per antras rankas, tad vertingiausi, įdomiausi egzemplioriai jau būna išrinkti.“ 

Pokarinių bei chruščiovmečio nuotraukų senienų prekyboje dabar yra gan gausu ir tai susiję su išeinančia vyriausia karta. „Pokario nuotraukose tie pozuojantys jauni ir gražūs žmonės šalia savo dviračių šiandien jau miršta. Jų paveldėtojai – vaikai ar anūkai – neapsikrauna senais daiktais, todėl ramiai atsisveikina ir su nuotraukomis. Šitaip neretai jos atsiduria tiesiog šiukšlyne. O kartais, tikintis iš tų fotografijų šiek tiek užsidirbti, nuotraukos patenka į viešus išpardavimus ir tokiu būdu joms atsiranda galimybė išlikti“, – pasakojo V.Gasiliūnas. 

Tuo tarpu vėlyvojo sovietmečio, Atgimimo laikotarpio ar pirmojo Nepriklausomybės dešimtmečio fotografijos vis dar saugiai lieka žmonių archyvuose ir džiugina juos primindamos nerūpestingas vaikystės bei jaunystės dienas lakstant su dviračiu. „Šie atvaizdai vis dar yra privati žmonių nuosavybė, kelianti sentimentus bei žadinanti atmintį“, – sako kolekcininkas.  

Susidomėjęs dviratininkais fotografijose, V.Gasiliūnas teigia šį motyvą nejučia ėmęs pastebėti ir skaitydamas knygas bei kultūrinę spaudą. Štai neseniai vartydamas savo archyvą jis atrado išsiplėštą 2006 metų savaitraščio „Literatūra ir menas“ lapą, kur publikuota poeto ir publicisto Stasio Stacevičiaus esė „Aš turiu dviratį“, prasidedanti itin skambiais žodžiais: „Tik dviratis gali išgelbėti pasaulį“. Šiame tekste piešdamas katastrofišką pasaulio perspektyvą, poetas išskyrė dviratį kaip pačią draugiškiausią, ekologiškiausią transporto priemonę mūsų aplinkai ir pačiam žmogui.  

Dviračiai pasirodo ne tik senose fotografijose, bet ir lietuvių poetų kūryboje. Štai kaip skamba Liudviko Jakimavičiaus vaikystės prisiminimų eilėraštis „Sugrįžau“: „Aš ir vėl / su savo vaikystės dviračiu – / su tuo, / atsispindinčiu tvenkinio vandeny / kitam krante, / kur meškerioja / atsispindintis vaikas, / pakrantėj numetęs dviratį, / rugpjūčio saulei / leidžiantis už debesų“. Šio teksto pradžią pasirinkęs kaip motto, Aidas Marčėnas parašė eilėraštį „Kur dabar“ – taip pat apie vaikystės dviratį: „šiąnakt ir vėl sapnavau / dviratį geistą pro dūzgiančias / liepas mindamas švilpiu / keliuku / iš vaikystės...“ 

Šis A.Marčėno kūrinys paskelbtas 2023 m. išleistame rinkinyje „mirkt“, turinčiame paantraštę „eilėraščiai iš pasibaigusio pasaulio“. Žmogus su dviračiu vis dėlto sėkmingai kirto XX amžiaus ribą ir toliau rieda į ateitį, tik dabar jau dviratininkų atvaizdai nebe popieriniai, o skaitmeniniai. 

Nuotraukos iš Virginijaus Gasiliūno kolekcijos 

Tekstą parengė Gediminas Kajėnas 

Įgyvendinimas Lina Zaveckytė