Telšių fotografas Chaimas Kaplanskis: jo šeimos fotoateljė lankėsi ir rabinai, ir kunigai 

Multimedija parengta 15min bendradarbiaujant su Žemaičių muziejumi „Alka“, įgyvendinant publikacijų ciklą „Fotografų Lietuva: pasakojimai vaizdais“.  

Lietuvos miestų bei miestelių istorija neatsiejama nuo žydų bendruomenių, savitų jų tradicijų, kultūros bei gyvenimo būdo. Iki Antrojo pasaulinio karo čia klestėjo prekyba ir amatai, veikė sinagogos, mokyklos bei fabrikai. Daugelis miestelių turėjo savo žydus gydytojus, vaistininkus, kirpėjus, duonkepius, malūnininkus, bankininkus. Taip pat ir fotografus, įkūrusius pirmąsias fotoateljė, kuriose asmeninius portretus bei šeimynines nuotraukas atminčiai užsisakydavo miestelėnai.      

Tarp žymiausių Lietuvos žydų fotografų – dar XIX a. pabaigoje savo fotoateljė Marijampolėje atidaręs Movšė Buhalteris, Vilniaus modernistas Moisiejus Vorobeičikas, Kauno portretistė Zinaida Bliumentalienė, pas kurią fotografavosi garsiausi to meto Lietuvos kultūros bei visuomenės veikėjai, populiarios Kauno fotoateljė „Modern“ savininkas Moisiejus Aronas, Šiauliuose dirbęs Berelis Abramavičius. 

Taip pat tarpukario Alytaus metraštininku tituluojamas Simonas Bajeras, iš Marijampolės kilęs Izraelis (Izis) Bidermanas, jaunystėje išvykęs į Paryžių ir tapęs Prancūzijos fotografijos klasiku, Kauno geto gyvenimą ir tragediją įamžinęs Grigorijus Kadušinas ar sovietinės fotografijos standartus jau pokario spaudoje įtvirtinę Chanonas Levinas, Judelis Kacenbergas bei Ilja Fišeris.  

1894 m. Telšiuose savo veiklą pradėjo fotografas Chaimas Kaplanskis (1860–1935). Stebėtina tai, kad jis nebuvo pirmasis šio miesto fotografas. Jo gimimo metais – 1860-aisiais – vietiniam laikrodininkui Chaimui Arensonui buvo suteiktas valdžios leidimas atidaryti pirmąją fotostudiją šiame mieste. Taip Telšiai tapo antruoju miestu Lietuvoje, kuriame nuolatiniam darbui įsikūrė fotografas (pirmąją dagerotipijos metodu kuriamą studiją Vilniuje 1845 metais atidarė vilnietis Rozensonas).  

Iki Ch.Kaplanskio fotosalono atidarymo žinoma dar bent apie kelis ilgiau ar trumpiau Telšiuose dirbusius fotografus – iš Kuršo kilusį Leibą Mejerį Lebenšteiną, žemaitį Eduardą Smilgevičių, pačioje XIX a. pabaigoje įsikūrusį Josefą Romaškevičių. Manoma, kad būtent iš pastarojo fotosaloną kaip tik ir įsigijo nuo Lietuvos pajūrio kilęs, gintaro prekeivių šeimoje užaugęs, tačiau fotografo amatą pasirinkęs Ch.Kaplanskis.  

Ch.Kaplanskio paviljonas beveik pusę amžiaus – iki pat 1941 metų – veikė jo šeimai priklausiusiame name Didžiojoje gatvėje (dabar Respublikos g.). Visais ūkiniais bei verslo reikalais čia rūpinosi jo žmona Taubė, pats Ch.Kaplanskis tik fotografavo, o tėvams salone nuo mažumės padėdavo judviejų vaikai. Galiausiai net trys jų – Mošė, Feivelas ir Feitska – gyvenime pasirinko fotografų amatą. Tiesa, broliai Mošė ir Feivelas prieš karą išvyko į Palestiną ir visą gyvenimą dirbo profesionaliais fotografais Tel Avive bei Haifoje.  

Po tėvo mirties 1935-aisiais iki pat Antrojo pasaulinio karo, šeimos verslą pratęsė Telšiuose likusi gyventi dukra Feitska su savo vyru Icchaku Taicu. Tokiu būdu ji tapo pirmąja Telšių ir viena pirmųjų Lietuvos fotografių. Tiesa, net ir po Ch.Kaplanskio mirties visos šiame fotosalone padarytos nuotraukos buvo žymimos KAPLANSKIO antspaudu, tad šiandien tyrinėtojams ne visada paprasta nustatyti konkrečios nuotraukos autorystę. 

Tarpukariu Ch.Kaplanskio fotosalonas nebuvo vienintelė vieta, kur telšiškiai galėjo nusifotografuoti. Mieste veikė dar bent dvi – Fišelio Boruchovičiaus ir Chaimo Leibovičiaus – fotoateljė, taip pat priklaususios vietos žydams. Vis dėlto, populiariausia iš jų buvo Ch.Kaplanskio studija, kurioje lankytojų netrūko.  

Pasak Marinos Petrauskienės, 2007 metais parengusios albumą „Fotografas Chaimas Kaplankis“, šiame salone dažniausiai lankydavosi pasiturintys miestelėnai, kuriuos viliodavo madinga ir tvarkinga aplinka, gražūs baldai, puošnios butaforinės kolonos, skirtingų raštų sienelės ir įvairūs rekvizitai.  

Tarp Ch.Kaplanskio įamžintų miestelėnų – rabinai ir katalikų dvasininkai, Telšių kunigų seminarijos auklėtiniai bei sceninius drabužius vilkintys aktoriai, sportininkai ir mokiniai. Žinoma, didžiąją išlikusių fotografijų dalį sudaro šeimyniniai ir bičiuliški portretai – būtent šiame žanre Ch.Kaplanskis buvo tiesiog nepralenkiamas. 

Savo darbu Ch.Kaplanskis užsitarnavo didžiulę miesto bendruomenės pagarbą. Amžininkai jį prisiminė kaip itin išprususį ir profesionalų fotografą, švelnaus būdo bei tolerantišką žmogų. Nors trečiajame dešimtmetyje Telšiuose jau veikė bent keturios fotoateljė, tačiau jaunesni fotografai nesugebėjo nukonkuruoti garbingojo Ch.Kaplanskio, pas kurį ir toliau fotografuotis plūsdavo miestelėnai. 

Ch.Kaplanskis darbavosi ne tik studijoje, bet fotografuodavo ir už jos ribų: jo autorystei priskiriamos 1878 m. Rietave vykusios Žemės ūkio parodos, 1908-ųjų Telšių gaisro nuotraukos, taip pat atstatytos centrinės miesto dalies vaizdai, įamžinti dar prieš Pirmąjį pasaulinį karą, o ir vėlesniais metais. Dalis šių nuotraukų buvo išleistos atviručių pavidalu. Įvairiomis progomis fotografas būdavo kviečiamas daryti ir grupinių žmonių portretų, tokiu būdu jis įamžino spalvingą tarpukario Telšių kultūros, religinių bendruomenių, švietimo bei visuomeninių organizacijų gyvenimą.  

Fotoateljė veiklą po Ch.Kaplanskio mirties perėmus jo dukrai, šeimos verslas sekėsi kiek prasčiau, nors telšiškiai ir toliau užsukdavo čia nusifotografuoti. Kaip liudija amžininkų atsiminimai, dažniausiai klientus fotografuodavo Feitska, o jos vyras darbavosi laboratorijoje.  

Kad iš fotografijos išgyventi jiems sekėsi gan sunkiai, rodo ir tas faktas, kad 1935 metais laikraštyje „Žemaičių prietelius“ buvo įdėtas skelbimas apie parduodamą Kaplanskių namą su visa fotoatelėjė. Tiesa, joks sandoris taip ir neįvyko, mat po metų tame pačiame laikraštyje jau buvo galima rasti informaciją apie tai, kad Kaplanskių namo dalyje duris atvėrė Valstybės loterijos bilietų agentūra.

Beveik pusę amžiaus trukusią Kaplanskių fotografijos salono istoriją nutraukė naciai: 1941 metais fotografo dukters šeima, drauge su maždaug keturiais tūkstančiais žydų, buvo nužudyta Telšių apylinkėse. Žūties išvengė tik vyriausia Feitskos dukra Rachelė, kurią išgelbėjo du dešimtmečius Kaplanskių tarnaite dirbusi Domicelė Pagojutė. Stebina tai, kad ji nepabijojo slėpti ir daugiau žydų vaikų savo namuose, nors gyveno tiesiai priešais gestapo pastatą. 

Kaplanskių name dar keletą metų buvo galima užsukti į čia veikiančia fotoateljė: iki 1944 metų joje dirbo fotografai Stasys Petrauskas ir Kazimieras Budginas. Tačiau atėjusi sovietų valdžia paviljoną uždarė, o Kaplanskių šeimos name įkurdino kalėjimo administraciją.  

Kaip pasakoja Žemaičių muziejaus „Alka“ istorikė Janina Bucevičė, nors dauguma Ch.Kaplanskio negatyvų buvo sunaikinta, tačiau dalis jų išliko tuometinio muziejaus „Alka“ direktoriaus Prano Genio dėka. Pats būdamas aistringas fotografas mėgėjas, puikiai suprato Kaplanskių šeimos ilgamečio darbo vertę, o kartu ir nacių siekį sunaikinti viską, kas susiję su žydais, todėl stiklo negatyvus bei nuotraukas jis paslėpė tolimiausiame muziejaus rūsio kampe. Atėjus sovietų valdžiai jis buvo atleistas iš pareigų, o netrukus gavo nurodymą per 48 valandas apleisti Telšius. 1951 metais P.Geniui žuvus Macikų lageryje, Kaplanskių fotosalono archyvas buvo visiškai užmirštas.

Nedidelė dalis šių negatyvų buvo atrasta lygiai po keturiasdešimties metų – 1981-aisiais. O visa likusi kolekcija – 1999-aisiais, senojo muziejaus pastato rekonstrukcijos metu. Deja, dalis stiklo negatyvų, rūsyje išgulėjusių beveik pusę amžiaus, buvo negrįžtamai sugadinti, kai kurie stipriai pažeisti. „Mūsų dienas pasiekė daugiau nei 400 Ch.Kaplanskiui priskiriamų negatyvų ir dar keli šimtai, padaryti Kaplanskio šeimos fotosalone“, – pasakojo J.Bucevičė.  

Nuotraukos Chaimo Kaplanskio fotosalono iš Žemaičių muziejaus „Alka“ fondų 

Tekstas Gediminas Kajėnas 

Įgyvendinimas Lina Zaveckytė