Kai Vilnius priminė Veneciją: apokaliptiniai 1931-ųjų potvynio vaizdai, tragedijos mastas ir karališkos paslaptys
Multimedija parengta 15min bendradarbiaujant su kolekcininku Ramučiu Petniūnu įgyvendinant publikacijų ciklą „Fotografų Lietuva: pasakojimai vaizdais“.
„Išsiliejęs vanduo nuplukdė iš sodybų begalę įvairiausių daiktų – ūkio rakandus, malkas, avilius su bitėmis, šunų būdas – viską, kas tik plaukia. Visi šie plaukmenys kliuvo ir tvenkėsi ties Žaliuoju tiltu, grasindami jį nunešti, nes tarp vandens ir tilto apačios buvo likęs tik apie 30 cm tarpas“, – šitokį apokaliptinį vaizdą prisiminė vienas beveik prieš šimtmetį įvykusio didžiojo Vilniaus potvynio liudininkas.
Nors tai toli gražu nebuvo nei pirmas, nei paskutinis pavasarinio atlydžio nulemtas Vilniaus užliejimas, tačiau tokio didžiulio ir netikėto masto stichija miestą ištiko 1931 metų balandžio pabaigoje. Maždaug per savaitę trukusį tvaną vandens lygis Vilniuje pasiekė iki tol neregėtą 8 metrų ir 35 centimetrų lygį: užlietos centrinės gatvės, Katedros aikštė ir rūsiai, apgadinta įvairi miesto infrastruktūra, vandens srovė nunešė ar padarė nepataisomos žalos daugiau nei šimtui namų be pastogės palikdama beveik du tūkstančius gyventojų. Deja, neapsieta ir be aukų.
Vilniaus istorijos tyrinėtojo Juozapo Blažiūno teigimu, didįjį Vilniaus potvynį nulėmė kelios nepalankiai susiklosčiusios aplinkybės, kurių numatyti buvo neįmanoma. Visų pirma, 1931-ųjų pavasaris itin vėlavo: šalčiai, sniegas ir ledas laikėsi iki pat balandžio antrosios pusės. O tuomet staiga ištiko kardinalios orų permainos: Neries aukštupyje atšilo, pradėjo lyti šiltas, maždaug +7 °C lietus, kuris tekėdamas žemyn sparčiai tirpdė gausų sniegą ir Vilnelės bei Neries ledus.
Dėl plūstančio vandens nešamų lyčių, purvo ir išverstų medžių ties Vingio parku susiformavo didžiulė spūstis. Netrukus ši ledų sangrūda virto milžiniška siena, siekusia net dešimt–vienuolika metrų. Maža to, arčiau miesto centro ėmė formuotis dar kelios ledų sąvartos, kurios trukdė pratekėti iš žemupio tekančiam vandeniui. Taip vos per kelias dienas dalis Vilniaus atsidūrė po vandeniu.
Pradžioje lenkų kariuomenė dar bandė ledų sangrūdas sprogdinti, tačiau tai nedavė siekiamo rezultato, mat jie neturėjo nei tinkamo supratimo, kaip tai daryti, nei pakankamo sprogmenų kiekio susidoroti su tokiomis milžiniškomis ledų barikadomis.
Balandžio 21 d. apie vidurnaktį Neries vanduo pakilo iki 5 metrų 40 centimetrų, o tai buvo net 3 metrais daugiau nei įprasta. „Niekas to nesitikėjo. Miesto valdžia, įvairios tarnybos bei miesto gyventojai buvo visiškai nepasiruošę šitokiai staiga užplūdusiai stichijai“, – pasakojo J.Blažiūnas.
Tą pačią dieną miesto administracija subūrė specialią liustracinę komisiją, sprendusią, kurie namai yra nesaugūs ir iš kur būtina evakuoti gyventojus. Taip pat sustiprinta policijos kontrolė, įvestos visą parą budinčios gelbėjimo komandos. Galiausiai net paskelbta komendanto valanda: po saulės nusileidimo vaikščiojimas miesto gatvėmis buvo uždraustas.
Pirmiausia buvo užlieti gyventojų daržai ir sodai Žvėryne. Netrukus imta evakuoti žmones ir iš pavojingose vietose Antakalnio kranto, Totorių bei Pakalnės gatvėse stovinčių namų. Neturinčiais kur prisiglausti rūpinosi Raudonasis Kryžius: įsteigtos laikinos gyvenvietės, kur nukentėję nuo potvynio gavo ne tik saugią priebėgą, bet ir maitinimą. Per savaitę trukusį potvynį šitokios pagalbos prireikė daugiau dviem tūkstančiams vilniečių.
Balandžio 22 d. naktį Neries vandens lygis pasiekė 6 metrus 80 centimetrų, o upės vanduo išsiliejo iš savo vagos Žygimantų gatvėje ties Tiškevičiaus rūmais. Tačiau, kaip sako liaudies išmintis, viena bėda – dar ne bėda.
Tą pačią dieną plūstančių Vilnelės vandenų srovės neatlaikė ir Bekešo kalnas: didžiulė nuošliauža užtvenkė upės vagą, tad vandenys ėmė plūsti pro Bernardinų sodą ir dabartine Barboros Radvilaitės gatve tekėti Katedros link. Taip centrinė miesto dalis pateko į stichijos spąstus – vanduo pasiekė Pilies gatvės pradžią, užtvindė dabartines Tilto, Arsenalo, T.Vrublevskio, Žygimantų gatves, o Katedros aikštėje vietomis siekė net 1,5 metro.
„Maždaug savaitei dalis Vilniaus tapo savotiška Šiaurės Venecija. Bet koks judėjimas bei žmonių evakuacija šiomis gatvėmis tapo įmanomas vien valtimis“, – pasakojo Vilniaus istorijos tyrinėtojas J.Blažiūnas. Pasak jo, tomis dienomis net buvo įkurtos stotelės, kuriose žmonės galėjo pasinaudoti valtimis, kad perplauktų užlietas teritorijas. Tiesa, už šią paslaugą reikėjo susimokėti.
Miestą ištikęs staigus potvynis vieniems gyventojams tapo tragedija, o kitiems – neregėta pramoga. Žmonės būriais plūdo prie Vilnelės bei Neries upių stebėti vandenų šėlsmo. Ypatinga atrakcija tapo Žaliasis tiltas. Pakilęs upės vanduo beveik siekė tilto apačią, tad miestiečiai abiejuose krantuose su didžiuliu entuziazmu stebėjo, kaip srovės nuneštos pirtelės, namai, medžiai lūžta atsitrenkę į tilto konstrukcijas. Valdžia baiminosi, kad šitokio potvynio gali neatlaikyti ne tik Žaliasis, bet ir Žvėryno tiltai, taip pat Antakalnio tiltas šalia Vilnelės ir Neries santakos.
Balandžio 23 d. audringi Vilnelės vandenys pasiglemžė ir dvi šio potvynio aukas. Tos dienos vakarą grupelė žmonių stebėjo siaučiančią stichiją šalia vieno į Užupį vedančio tilto. Stovintis prie pat krašto ketverių metų Charmas Chackielis buvo netyčia nustumtas į upę. Gelbėti berniuko puolė studentas Mieczyslawas Dordzikas. Deja, gelbėjimo operacija buvo nesėkminga – abu jaunuolius prarijo šėlstantys vandenys.
Šią tragediją, o kartu ir didvyrišką pasiaukojimą Vilniuje ir šiandien mena paminklas, stovintis šalia Užupio tilto. 1934 m. jis iškilo vilniečių – žydų ir krikščionių – iniciatyva. Tai yra vienas iš dviejų istorinių reliktų, primenančių didįjį Vilniaus potvynį. Antrasis – tai aukščiausio vandens lygio žyma ant Vrublevskių bibliotekos pastato akmens su iškalta 1931 m. data. Šitokį iki tol neregėtą ar bent istoriniuose šaltiniuose neužfiksuotą 8 metrų ir 35 cm lygį vanduo pasiekė balandžio 24 dieną.
Didžiulį nerimą tuometinei lenkų valdžiai kėlė ne tik paplaunami gyventojų namų pamatai ar srovės nunešami trobesiai. Užtvindžius Katedros aikštę vanduo ėmė veržtis ir į pagrindinės šventovės rūsius, užliejo ten esančias kriptas bei palaidotų vyskupų palaikus. Visos pamaldos Katedroje buvo atšauktos, o pati bažnyčia uždaryta.
Vandeniui atslūgus speciali komisija pradėjo išsamų tyrimą situacijai įvertinti. Jo metu pastebėti įtrūkiai kolektorinėje sistemoje palei Katedros sienas, tad imtasi skubių restauravimo darbų. Tiesa, didysis potvynis padovanojo ir istorinį atradimą: tvarkymo metu atrasta karališkoji kripta su LDK didžiojo kunigaikščio Aleksandro Jogailaičio ir dviejų LDK didžiojo kunigaikščio Žygimanto Augusto žmonų, Barboros Radvilaitės ir Elžbietos Habsburgaitės, palaikais.
Pavojus buvo iškilęs ir prie pat Neries stovinčiai Vilniaus miesto elektrinei. Balandžio 25 d. vakarą visame mieste kuriam laikui dingo elektra bei gatvių apšvietimas. „Potvynio metu buvo pažeisti transformatoriai, savanoriai ir bedarbiai pumpavo vandenį iš užlietų namų rūsių, prie Žvėryno tilto visiškai sunaikinti magistraliniai geležinkelio bėgiai, prie Neries stovintis Adomo Mickevičiaus paminklas beveik visas paskendęs vandenyje, vyksta gyventojų evakuacija iš užlietų Arsenalo, Žygimantų ir Vilniaus gatvių. Užtvindytas Žvėrynas bei evakuojami žmonės iš Antakalnio rajono“ – tomis dienomis skelbė Vilniaus dienraštis.
Tuo tarpu lietuvių spauda į šią dramą Vilniuje reagavo itin kandžiai ir ironiškai: netrūko pašaipių straipsnių bei replikų apie lenkus, nesugebančius tvarkytis su pavasario polaidžiu. Lietuvos valdžia nepasiūlė ir jokios pagalbos stichijos niokojamam miestui bei jo gyventojams. Na, o kai potvynio banga atsirito iki laikinosios sostinės, vietinių laikraščių antraštės jau trimitavo apie lenkus, siekiančius paskandinti Kauną.
Pasak Vilniaus istorijos tyrinėtojo J.Blažiūno, laikinoji Lietuvos sostinė taip pat buvo apsemta, vanduo siekė net Laisvės alėją. Vis dėlto, tai nevirto „didžiuoju“ Kauno potvyniu, mat miesto valdžia buvo pasirengusi, todėl stichijos nuostoliai toli gražu nepasiekė Vilniaus tragedijos masto.
Kas tik turėjo fotoaparatą ir mokėjo fotografuoti ėjo įamžinti apsemto Vilniaus gatvių. Šios fotografijos buvo publikuojamos Vilniaus spaudoje, apie potvynį išsamiai rašė ir Lenkijos žiniasklaida. Yra žinoma bent kelių dešimties fotografų profesionalų, kurie įamžino didįjį Vilniaus potvynį, pavardės. Taip pat nemažai mėgėjų padarytų nuotraukų išliko šeimų archyvuose. „Tai buvo didžiulis įvykis mieste. Viena vertus – neregėta katastrofa, tačiau kartu ir kvapą gniaužianti atrakcija. Kas tik pajėgė, smalsumo vedamas ėjo žiūrėti šio nepaprasto reginio, o fotografai – įamžinti vykstančios istorijos“, – pasakojo J.Blažiūnas.
Pirmieji potvynio atoslūgio ženklai imti fiksuoti balandžio 26 dienos rytą: vanduo ėmė mažėti vidutiniškai 5 centimetrais per valandą. Tačiau situacija mieste tebebuvo kritinė: pavojus tiek gyventojų turtui, tiek jų saugumui išliko gan aukštas. Maža to, dėl Vilnelės išplauto smėlio nuslinkimas grėsė ir Trijų Kryžių kalnui, todėl čia nuolat darbavosi kariuomenės būriai, stengdamiesi užkirsti kelią dar didesnei nelaimei.
Laimei, situacija taisėsi tiesiog akyse. Balandžio 28 d. vandens lygis Neries upėje jau siekė 6 metrus 70 centimetrų, o tai 1 metru 65 centimetrais mažiau už aukščiausią lygmenį. Galiausiai gegužės 6 d. visi galėjo atsipūsti: vanduo pasiekė įprastą normą. Didysis Vilniaus potvynis nuslūgo...
Per potvynį įvairiais būdais nukentėjo beveik 10 tūkstančių žmonių, tūkstančiai namų buvo nuniokoti Vilniuje bei jo priemiesčiuose. Tarp evakuotų ir be pastogės likusių žmonių vyravo skurdas ir badas. Maža to, atslūgęs vanduo mieste paliko dumblo ir šiukšlių sluoksnį, užteršė šulinius – imta baimintis šiltinės epidemijos.
Taip pat pažeistos įvairios komunikacijos, keliai ir bėgiai. Dėl paplautų žemių iškilo grėsmė ne vienam arčiau upės stovėjusiam pastatui. Pasak J.Blažiūno, labiausiai potvynis pažeidė šalia Neries esančias gatves, Žaliąjį ir Žvėryno tiltus bei Arkikatedros pamatus. Mieste aktyviai buvo vykdomi remonto, griovimo ir statymo darbai. Nuostoliai buvo įvertinti 320 tūkst. zlotų.
Potvyniui nuslūgus, Vilniaus valdžia ėmėsi darbų, siekdama ateityje išvengti tokios nelaimės. Tarp svarbiausiųjų – Neries krantinių aukštinimas ir sutvirtinimas, Žaliojo tilto pakėlimas, taip pat šio bei Žvėryno tilto konstrukcijų sustiprinimas įrengiant ledų laužymui skirtas atramas. „Lenkų valdžia Neries šlaitus kasmet tvirtino iki pat 1939-ųjų iš esmės suformuodama tokią upės krantinę bei vagą, kokią matome ir šiandien“, – pasakojo J.Blažiūnas.
1931 m. didžiojo Vilniaus potvynio fotografijų parodą nuo balandžio 2 d. bus galima pamatyti Vilniaus fotografijos namuose (Vilniaus g. 39). Parodos partnerė – „MESHKA TECH“ galerija.
Nuotraukos iš Ramučio Petniūno kolekcijos
Tekstą parengė Gediminas Kajėnas
Įgyvendinimas Lina Zaveckytė