Fotomenininkės Violetos Bubelytės monospektaklis – nutapyta šviesa ir savimi 

Mano pažintis su fotografija prasidėjo nuo dėdės – fotografo mėgėjo. Gyvenome tuomet visi viename kambaryje Vilniuje. Pamenu, kaip vakarais jis aklinai uždengdavo kambario langą, išjungdavo šviesas ir kitiems šeimynykščiams miegant spausdindavo giminaičių, mūsų, vaikų, nuotraukas. Tai nenutikdavo dažnai, tačiau kai tai vykdavo, aš visuomet dalyvaudavau sėdėdama šalia ir stebėdama šią alchemiją, kai tuščiame popieriaus lape išryškėdavo vaizdas. Kartais dėdė man leisdavo iš ryškalų ištraukti nuotrauką ir įmerkti į fiksažą.  

Dėdė buvo ir pirmasis mano fotografijos mokytojas. Tai jis paaiškino, kaip veikia fotoaparatas, kokie ekspozicijos nustatymai, kaip įdėti juostelę. Paauglystėje pradėjusi lankyti jojimo mokyklą šalia tuometinio Žalgirio stadiono, į treniruotes, ne visada atsiklaususi, pasiimdavau ir jo fotoaparatą „Zorkij“. Tuomet fotografuodavau žirgus, jodinėjančias drauges. Matydamas mano susidomėjimą, galiausiai dėdė tą fotoaparatą man ir atidavė. Šia kamera vėliau aš padariau pirmąsias savo menines fotografijas. 

Į kūrybą atėjau atsitiktinai. Nors vaikystėje svajojau apie pantomimą, šokį, dailę, tačiau gyvenome gan skurdžiai, nebuvo galimybių mokėti nei už piešimo pamokas, nei už darbo priemones. Nepaisant to, menas visuomet traukė – matyt, tai buvo įrašyta vidinėje mano programoje. Baigusi vidurinę mokyklą nenorėjau studijuoti bet ko, o ko norėjau – nebuvo. Kad nesėdėčiau tėvams ant sprando, pradėjau dirbti. Taip išbandžiau visokius darbus – nuo žirgų prižiūrėtojos, sandėlininkės, buhalterės iki skaičiavimo centro operatorės. 

Vieną dieną sutikta draugė užsiminė apie laboranto ieškantį fotografą Julių Vaicekauską. Neturėjau jokio supratimo apie meną, tačiau turėjau didelį norą pažinti, kas tai yra. Tad bičiulės įkalbėta leidausi į šią avantiūrą neturėdama ko prarasti – darbas skaičiavimo centre nepatiko. Taip 1980 metais aš ir atsidūriau fotomenininkų kompanijoje. J.Vaicekausko studijoje tuomet ryškinau juostas, spausdinau nuotraukas ir jas retušavau. Tai buvo mano pirmoji praktika. 

Žinoma, netrūko ir nepasitikėjimo savimi – juk buvau mergina, nuo žirgų ir perforatorių peršokusi į fotografiją. Aš žinojau, kas yra raiteliai, sandėlininkai, darbininkai ir kaip su jais kalbėtis. O čia – visiška nežinia: neaiški sritis, begalinis noras sužinoti ir… žodinės išraiškos stoka. Būtent todėl iškart gavau „tyliosios“ pravardę, mat dažniausiai tiesiog sėdėdavau ir klausydavau, kas kalbama. Taip ir išėjau fotografijos, filosofijos, meno, literatūros kursus. Taip pat Fotografijos meno draugijos bibliotekoje vartydavau albumus bei katalogus, bandydama užčiuopti fotografijos meno esmę. 

Labai svarbus man buvo perėjimas dirbti į Fotografijos meno draugiją ir apsilankymai kasmet rengiamuose Nidos seminaruose. Čia susipažinau su savo amžiaus fotografais modernistais – Vytautu Balčyčiu, Alfonsu Budvyčiu, Remigijum Pačėsa ir kitais. Jų darbai man pasirodė labai saviti, iki tol nematyti ir itin artimi. Juk buvome gan panašūs vidinėmis būsenomis, patirtimis, požiūriu į laikmetį. Tokie sarkastiški ir melancholiški post hipiai, pasinėrę į džiazą, roką ir šiuolaikinę literatūrą. 1980 metais kartu su jais debiutavau bendroje parodoje, kurioje rodžiau reportažą apie žirgus. 

Tuo metu žurnalas „Nemunas“ kartais išspausdindavo fotoaktus. Jų taip pat galėjai pamatyti ir Lietuvos bei užsienio fotografijų parodų kataloguose. Su tam tikromis išlygomis akto žanras buvo leidžiamas. Įprastai čia būdavo vaizduojama jauna panelė romantiškoje gamtos apsuptyje. Viskas gražu ir aišku: forma, šviesa, linijos, šešėliai. Ir švelni erotika. Toks buvo klasikinis šio žanro kanonas. 

Nieko neišmaniau apie akto kūrimą, bet man parūpo tai išbandyti pačiai. Ir daryti savaip. Pirmuosius darbus kūriau namuose – komunaliniame bute, presuoto kartono lakštais atskirtoje 3,5 x 2,5 metrų asmeninėje erdvėje. Iš pradžių fotografavau savo draugę, o jai išėjus pati „įlipau“ į kadrą. Dar viena avantiūra... Tinkuotos kambario sienos, tradicinių raštų parketas, veidrodis, kartono lakštai, baltas audeklas – tokia buvo mano scenografija. 

1981 metais pirmuosius darbus „Veidrodis“ parodžiau Nidos fotomenininkų seminare. Sukritikuota nebuvau, Fotomeno draugijoje šiuo klausimu buvo absoliuti tolerancija. Tai paskatino dirbti toliau. Taip netrukus atsirado ciklas „Autoportretai“. 

Tie aktai buvo grynas eksperimentas. Nei sau, nei kitiems tada dar negalėjau paaiškinti savo kūrybos: man trūko žinių ir žodžių apibūdinti tam, ką jutau. Viską dariau intuityviai. Mano tikslas nebuvo nusirengti ir save demonstruoti. Rūpėjo išsinerti iš bet kokių socialinių bei kultūrinių stereotipų ir kurti savąjį monospektaklį, tapyti šviesa ir savimi.  

Fotografijoje man, visų pirma, rūpėjo dvasia, mintis, idėja, o ne nuogas kūnas, erotiška poza. Tie pirmieji darbai ir buvo mintys, pamąstymai apie savo gyvenimą, savo buvimą – kas aš esu ir ką čia veikiu. Kūriau pamažu niekam per daug nelįsdama į akis ir nesiaiškindama. Žinojau, kad nėra reikalo tų darbų rodyti nesuprantantiems – kaipmat būčiau sulaukusi kaltinimų paleistuvyste, pornografija, nepadorumu. 

Žinoma, anuomet nugirsdavau kalbų, kad, suprask, apsinuogindama ir save visiems demonstruodama Bubelytė vyro ieško. Nekreipiau dėmesio. Aš tiesiog dariau, ką jutau, kas man svarbu, o kas ką apie tai galvoja ar sako – mažai rūpėjo.

Meno kritikai, o ypač kritikės, žiūrėdamos šiuos darbus vis pabrėždavo Bubelytės drąsą tyrinėti save – atvirai, nuoširdžiai, negailestingai. Bet tai visiškai ne apie mane. Aš netyrinėju ir nefiksuoju kūno pokyčių – nesu anatomijos vadovėlio iliustratorė. Kuriu kitą realybę, neidentifikuotus personažus skirtingose būsenose (čia ir „išlindo“ mano nerealizuotas potraukis pantomimai). Juk aktoriui scenoje nusimetus drabužius niekas nepriekaištauja, jog jis žiūrovams rodo savo kūną – visi priima tai kaip personažo vaidmenį. Savo darbuose kuriu personažus, kurie gyvena savo pačių gyvenimus. Na, o nuogumas jiems suteikia laisvę – laisvę interpretacijai. Tas personažas yra kartu ir niekas ir bet kas. 

Šios nuotraukos yra labiau paveikslai, nei grynoji fotografija. Nemoku piešti, nesu aktorė, bet emocijas galiu išreikšti mimika, judesiu. Ir kai jaučiu, kad galiu sugalvotą siužetą atkurti, suvaidinti, sužaisti, ir tai nebus sumeluota, tuomet imu į rankas fotoaparatą. Toks mano teatras, kuriame aš ir fotografė, ir režisierė, ir aktorė, ir scenografė, ir apšvietėja.  

Fotografuodamiesi mes dažniausiai kuriame įsivaizduojamų savęs versijas. Jeigu norite – personažus iš geresnio savo gyvenimo. Juk jei gerai atrodai nuotraukoje, vadinasi, tu ir gražus, ir protingas, ir geras, ir laimingas, ir sėkmingas. Argi ne todėl fotografui dažnai priekaištaujama, kad jis blogai mus nufotografavo? Juk aš save matau visiškai kitaip, nei mato kitas. Tikriausiai todėl dabar toks populiarus yra selfio žanras. Jis leidžia save pateikti tokį, kokio pats žmogus nori, t. y. sukurti sau pačiam patinkantį atvaizdą. Bet man visiškai nerūpi nuotraukose atskleisti savo pačios „nuostabaus ir nepakartojamo“ gyvenimo. 

Dabartiniame savo kūrybos etape siekiu išryškinti skirtingus žmogaus būties aspektus. Kuriamų darbų serija „Monospektalis kitaip“ skiriasi nuo ankstesniųjų savo koncepcija. Jį įvardinčiau kaip autofikcijos žanrą. Mane domina tokia išraiškos forma, kai asmeniniai išgyvenimai sumaišomi su išgalvotais. Tai neįprastas akto žanras, o tarsi mizanscenos iš monospektaklio, kurio autorius ir atlikėjas yra tas pats asmuo, vieno žmogaus teatras, kai savotiškos meditacijos būsenoje sukuriama visiškai nauja realybė. Fotografiją naudoju kaip mediją, galinčią išreikšti mano idėjas ir vizijas.  

Naudodama paradoksus, ironiją kuriu nekonkretaus žmogaus būsenas įvairiose situacijose: mano personažai džiaugiasi, liūdi, kartais bando suprasti, ką jie čia veikia. Bandau parodyti buvimą čia, įvairias būsenas – ne tik gražiąsias ir tauriąsias, bet ir nepatogias, liūdnas, skausmingas. Šitokie – ne visada gražūs ir pozityvūs – yra nestandartinių mano personažų gyvenimai.  

Daugiau nei per keturis kūrybos dešimtmečius įpratau dirbti viena, savo namuose, todėl kol kas nematau jokio reikalo į šį man pačiai vientisą ir intymų procesą įtraukti ką nors iš šalies. Puikiai susišneku su savo modeliu, nors ji ir ne visada paklūsta režisierei. Pasitaiko, kad pradžioje sugalvoju viena, o improvizuojant vyksta viskas kitaip, atsiranda naujų niuansų. Tačiau tai ne visada blogai. Kartais šis personažas geba nustebinti ir visko mačiusią režisierę. Tame ir slypi nepaprastas kūrybos džiaugsmas, nenuspėjama improvizacijos žaismė.  

Nuotraukos Violeta Bubelytė 

Tekstas Gediminas Kajėnas 

Įgyvendinimas Lina Zaveckytė