Surežisuota laimė: kaip sovietiniai paradai virto absurdišku reginiu, kurio vengė net režimo elitas
„Šiandien – visur demonstracijos, kokių matome kiekvienais metais gegužės 1-ąją ir lapkričio 7-ąją. Eina minios varu suvarytų darbininkų, tarnautojų, inteligentų, iš tribūnų jiems ploja. Šūkius meta... Kaip visuomet. Visi supranta, kad nuseno šita švenčių minėjimo forma, įgriso visiems ligi gyvo kaulo, bet pakeisti ją, padaryti žmoniškesnę, labiau tinkamą nūdienai niekas nesiryžta, juoba kiekvienas aukščiau sėdinčių dreba dėl savo kėdės, vilos, personalinės „Volgos“, spec. tiekimo, o kas apačioj – bijo prasižioti, juoba visuomet žino, kuo tas kvepia. Turėjau kvietimą į šoninę tribūną. Nėjau“, – šitaip savo dienoraštyje 1975 m. lapkričio 7 d. rašė žinomas rašytojas bei sovietinis veikėjas Juozas Baltušis.
Daugelio vyresnio amžiaus žmonių prisiminimuose sovietinės šventės neatsiejamos nuo privalomų Gegužės 1-osios ir Spalio revoliucijos metinių demonstracijų, vykusių ne tik didžiuosiuose Lietuvos miestuose, bet ir rajonų centruose. Būriai tvarkingai išsirikiavusių karių, veteranų, darbininkų, studentų, moksleivių nešančių transparantus lietuvių bei rusų kalbomis, sovietinių respublikų vėliavas bei herbus, politinių vadų portretus, žygiuodavo pro tribūnas, iš kurių juos kalbomis bei rankų mostais sveikino vietiniai valdininkai bei nomenklatūros atstovai.
Šios ideologinės eisenos, skirtos tarybinių piliečių džiaugsmui, vienybės jausmui ir susitelkimui, taip pat šalies pasiekimų bei laimėjimų demonstravimui, ilgainiui virto nuobodžiu ir beprasmiu ritualu. Daugelis čia dalyvaudavo tik iš reikalo spaudžiami įstaigų administracijos bei kolektyvo. Žmonės skubėdavo kuo greičiau praeiti demonstracijos kolonoje, kad galėtų atsigriebti likusią jau ir taip sugadinto laisvadienio pusę. Ideologiniai paradai, kaip ir daugelis šios šalies „pasiekimų“, galiausiai virto absurdišku reginiu, kuriame net ir politiniai veikėjai dalyvavo vien iš įpročio, nebežinodami nei šio veiksmo prasmės, nei tikslo.
Tai puikai iliustruoja ir dar viena nusipelniusio rašytojo J.Baltušio – gebėjusio vienu metu ir mėgautis nomenklatūros teikiamomis privilegijomis, ir piktintis idiotiškais valdžios sprendimais – 1987 m. gegužės 1 d. dienoraščio įrašas: „Televizoriuje žiūrėjau šventinį paradą. Viešpatie dieve, nejaugi iki šiol Maskvos ir Vilniaus vadovai nepajėgia suprasti, kokie jie juokingi su tais savo „laimėjimų“ demonstravimais?! Septyniasdešimtą kartą rodo „laimėjimus“, o kur jie? „Literaturnaja gazeta“ rašo, kad Vologdoje žmonės jau daug metų nebematė ant prekystalio sviesto, mėsos, ir ką ten Vologdoje, kai daugiau nei 60-tyje procentų TSRS teritorijos jau seniai įvestos maisto kortelės su kilometrinėm eilėm, kai traukiniais iš Kaliningrado, daugelio kitų miestų traukia tūkstančiai žmonių į Lietuvą „apsipirkti“ maisto, ir vežasi iš čia dešras, sūrius, sviestą, duoną, cukrų, majonezą, net druską maišais, maišais... Išjungiau televizorių.“
Pasak istoriko Vlado Sirutavičiaus, sovietmečiu visoje Tarybų Sąjungoje išplitusios politinės demonstracijos nebuvo joks Komunistų partijos išradimas: įvairios bendruomeninės manifestacijos – visų pirma religinių švenčių metu – vyko nuo seniausių laikų daugelyje pasaulio kraštų. Vakarų kultūroje įsitvirtinus krikščionybei, bažnytinės procesijos miestų gatvėmis su vėliavomis, giesmėmis bei smilkalais tapo įprasta kasmet kartojamų apeigų dalimi.
Tačiau ilgainiui tokia vieša praktika imta taikyti ir pasaulietiniuose karnavaluose bei įvairių miesto bendruomenių šventėse. Bene garsiausi ne vieną šimtmetį skaičiuojantys ir daugybę dalyvių bei žiūrovų pritraukiantys tokių viešų eisenų pavyzdžiai – Rio de Žaneiro karnavalas Brazilijoje, Šv. Patriko dienos paradas Airijoje bei JAV miestuose, Tenerifės bei Venecijos karnavalai, Mirusiųjų dienos eisena Meksikoje ar Gion Matsuri šventė Japonijoje – gyvuoja ir šiandien.
Po 1917 m. Rusijos revoliucijos bei pilietinio karo, bolševikų valdžia ėmėsi drastiškos kovos su religija, o bažnytinėms procesijoms suteikė visiškai naują turinį. Šitaip įvairių švenčių proga po miestus nešiojamas ikonas pakeitė Lenino portretai, bažnytines vėliavas – ideologiniai transparantai, religines giesmes – politiniai šūkiai, tikinčiųjų procesijas – proletaro eisenos. Šį radikalų pokytį ir žmonių nesupratimą to, kas įvyko, liudija įvairiausi pasakojimai apie tai, kaip matydami demonstracijose nešamus Lenino ar Stalino portretus, žmonės žegnodavosi, o vyrai nusiimdavo kepures.
V.Sirutavičiaus teigimu, pirmosios demonstracijos didžiuosiuose sovietinės Rusijos miestuose pasižymėjo spontaniškumu: čia galima buvo išvysti netikėtų dekoracijų sunkvežimių kabinose, keistų personažų ir teatralizuotų pasirodymų. Tačiau su laiku valdžia ėmė griežtai režisuoti viską, kas susiję su šiomis viešomis manifestacijomis: jų laiką, maršrutą, transparantų turinį, šūkius, eiliškumą, skanduotes ir t.t. Ilgainiui atsirado ir pakyla – centrinė demonstracijų vieta, iš kurios nuo aukšto į liaudį žvelgė vadų portretai, o žemiau jų – dabartinės valdžios elitas.
Pasak istoriko, norint suprasti, kokias naujas reikšmes į demonstracijų ritualus sudėjo sovietų ideologai, būtina atsižvelgti į to meto visuomenę. „XX amžiaus trečiame dešimtmetyje daugelis žmonių Rusijoje bei kituose sovietizuotuose kraštuose nemokėjo skaityti, laikraščiai pasiekdavo tik didmiesčius, nebuvo nei televizijos, nei radijo. Masinė komunikacija neegzistavo. Tad demonstracijos tapo būdu skleisti naująją ideologiją, mobilizuoti visuomenę, įdiegti kolektyvinį jausmą ir valdyti žmones. Taip buvo siekiama sukurti naują tarybinę visuomenę, su naujais ritualais ir naujomis šventėmis“, – teigė istorikas.
Pasibaigus Antrajam pasauliniam karui į okupuotus kraštus sovietai gan greitai perkėlė ir kelis dešimtmečius Sovietų Sąjungoje jau diegtą demonstracijų modelį bei unifikuotą jų formą. Tai buvo vienas iš akivaizdžiausių sovietų politikos instrumentų, pasiekiantis, kaip tuomet buvo įprasta sakyti, „darbo liaudies mases“. Šitaip demonstracijos įvairiomis progomis imtos rengti ir Lietuvos miestuose.
„Sovietams buvo svarbu įtraukti žmones į masinius renginius, kolektyvinį veiksmą ir tokiu būdu tiek vietinei auditorijai, tiek ir užsieniui, ypač Vakaruose gyvenančiai išeivių bendruomenei, parodyti laimingus, iš „buožių jungo išlaisvintų“, lietuvių veidus“, – pasakojo V.Sirutavičius.
Jis pabrėžė, kad neatsitiktinai tuoj po karo demonstracijose svarbiu akcentu tapo tautiniais drabužiais vilkinčių žmonių gretos, jų šokiai bei stilizuoti, bet gerai atpažįstami liaudiški ženklai. Šitaip buvo siekiama pademonstruoti ne tik visų tautų lygybę Sovietų Sąjungoje, SSRS konstitucijos garantuojamą „laisvę“ būti savimi, bet ir „savanorišką“ lietuvių prisijungimą prie komunizmo keliu žengiančios visasąjunginės tarybinės liaudies. „Visos šios ideologinės reikšmės kartu su pakilia emocija ir kūrė šventinę paradų atmosferą“, – teigė istorikas.
Didžiausios eisenos buvo rengiamos per valstybines šventes Gegužės 1-ąją, Spalio revoliucijos metines lapkričio 7-ąją, taip pat Brežnevo laikais sugrąžintą Pergalės dienos minėjimą Gegužės 9-ąja, Vilniaus bei Klaipėdos „išvadavimo“ ar kitokių sukakčių progomis. Tiesa, būta ir ne tokių oficialių Derliaus, Jaunimo švenčių, kurios vykdavo apskričių centruose bei mažesniuose šalies miestuose ir taip pat sutraukdavo nemažą dalį vietos žmonių.
Tokiose šventėse irgi akivaizdus buvo ideologinis pamatas, tačiau egzistavo ir kur kas daugiau spontaniškumo bei teatrališkumo. „Šiomis eisenomis siekta pademonstruoti, kaip gerai žmonės gyvena Tarybų Sąjungoje, koks puikus šių metų derlius, kokia galinga tarybinė technika. Žinoma, taip pat žmonėms suteikti ir šventinio džiaugsmo, pramogos. Galiausia užkrėsti pozityvumu ir viltimis, kad gyvenimas šioje šalyje kasmet tik gerėja, o ateityje, neabejotinai, bus dar geriau“, – pasakojo sovietmečio tyrinėtojas V.Sirutavičius.
Tuometinė spauda taip pat daug dėmesio skyrė kasmet vykstančioms didžiosioms eisenoms: pirmuosiuose „Tiesos“ ar „Komjaunimo tiesos“ puslapiuose buvo publikuojami propagandiniai straipsniai ir standartizuoti reportažai iš demonstracijų Maskvoje bei didžiuosiuose Lietuvos miestuose. Neatsitiktinai šios nuotraukos daugelio fotografų buvo daromos gan panašiai: svarbu buvo parodyti demonstracijų masiškumą, žmonių susitelkimą, akcentuoti kolektyvų bei tarybinės visuomenės įvairovę (darbininkai, komjaunuoliai, kariai, mokslininkai, kolūkiečiai, sportininkai ir t.t.), jų nešamus šūkius, vadų portretus (Leninas ir Stalinas visuomet su liaudimi) bei iš tribūnos visą paradą stebinčius veikėjus – politinį šios valstybės centrą.
Vis dėlto, istoriko teigimu, visa tai buvo vien parodomoji politika. Nors dalis visuomenės, ypač politiniai aktyvistai, su entuziazmu dalyvaudavo tokiuose paraduose, ilgainiui sovietinių demonstracijų šventiškumas išblėso, o ritualai prarado anksčiau diegtas prasmes. Žmonės čia eidavo vien iš būtinybės, administracijos spaudimo, taip pat vengdami nuobaudų ar viešo svarstymo kolektyviniuose aptarimuose.
Pasak tyrėjo, šitokią žmonių požiūrio kaitą lėmė daugybė dalykų, tarp jų ir politinė stagnacija, socialinė bei ekonominė situacijos, vis akivaizdesne tampanti skirtis tarp sovietinės propagandos ir realybės, galiausiai visuomenės nuovargis ir nuobodulys.
„Laikraščiai ir televizija rodė viešąjį švenčių paveikslą, tačiau niekas neklausinėjo žmonių apie tai, ką jie išties mano apie šias demonstracijas. Vargu ar didžioji jų dalis aštuntajame, juo labiau devintajame dešimtmečiuose čia dalyvavo savo noru. Išties buvo einama formaliai be jokio entuziazmo, jaučiant spaudimą iš viršaus. Niekas nepasekė ir kur ta masė žmonių traukdavo paradui pasibaigus, ką jie po to kalbėjo, kaip jautėsi... Šitokie liudijimai būtų be galo įdomūs ir vertingi istorikams bei tyrinėtojams“, – pabrėžė V.Sirutavičius.
Jis ir pats prisiminė, kaip Brežnevo laikais mokydamasis Vilniaus universitete drauge su kitais studentais dalyvavo Gegužės 1-osios demonstracijoje. „Ėjome iš būtinybės, visas tas paradas atrodė komiškai ir absurdiškai. Pamenu, kad šalia tribūnos išgirdę šūkį „Tegyvuoja tarybinė studentija – mūsų šviesi ateitis“ turėjome vieningai sušukti „valio“. Tačiau jokio „valio“ nebuvo. Kaip ėjome tylomis, taip ir praėjome... Prodekanas po to lakstė įsiutęs, tačiau mums buvo vienodai“, – pasakojo istorikas.
Paklaustas, ar buvo galima demonstracijas tiesiog ignoruoti ir taip išvengti dalyvavimo jose, V.Sirutavičius teigė, kad visuomet galėjai susirgti ir taip nuo šios pareigos išsisukti. „Tačiau gydytojo raštelį vis tiek privalėjai atnešti“, – juokėsi istorikas.
Septintojo dešimtmečio pabaigoje žinomas fotografas Aleksandras Macijauskas fotografavo ne tik savo garsiąją seriją „Lietuvos kaimo turguose“, bet ir Kaune vykstančias demonstracijas. Tiesa, tai darė visiškai kitaip, nei buvo įprasta to meto spaudoje. Nors pats dirbo laikraštyje, per valstybines šventes stengdavosi atsiprašyti iš darbo ir fotografuoti sau, anot jo paties, „asmeninę sovietinės šventės interpretaciją“.
„Aš sąmoningai fotografavau ne iškilmingas žmonių rikiuotes ir žygiavimą pro vadų tribūnas, bet visa tai, kas vyko iki arba po to – išvirkščiąją šio maskarado pusę, akimirką iki prasidedant šou programai, – yra pasakojęs A.Macijauskas. – Iki iškilmingos rikiuotės galėjai pamatyti tikrąsias šių paradų, o gal net apskritai visos tuometinės santvarkos, grimasas – jaunuolius, išvirtusius ant žemės su vėliavomis pašonėje, vyriškius, degtinę gurkšnojančius, išdykaujančius vaikus, anekdotus skaldančius milicininkus...“
Apie tokių fotografijų publikavimą ano meto spaudoje ar parodose negalėjo būti nė kalbos. Tačiau šiandien, žvelgiant į šias nuotraukas, galima matyti to laikmečio ženklus, žmonių veidus bei nuotaikas, atspindinčias visiškai kitokį vėlyvojo sovietmečio demonstracijų paveikslą. Galiausiai, ir visos tarybinės sistemos absurdą, jos tuščią ir nykų paradiškumą.
Nuotraukos iš Lietuvos nacionalinio dailės muziejaus, A.Baranausko ir A.Vienuolio-Žukausko memorialinio muziejaus fondų, limis.lt, Vytauto V.Stanionio ir Aleksandro Macijausko asmeninių archyvų
Tekstas Gediminas Kajėnas
Įgyvendinimas Lina Zaveckytė