Istorinės fotografijos iš pliažo: besideginantys poilsiautojai ir kitos pramogos sovietmečiu

Šiandien fotografija yra neatsiejama mūsų kasdienybės dalis – juk daugelis su savimi nuolat po ranka turime išmaniuosius telefonus, tad savo gyvenimus galime išfotografuoti visiškai nesivaržydami. Tačiau taip buvo toli gražu ne visada. Žmonių laisvalaikis bei pramogos fotografų akiratyje atsidūrė palaipsniui paprastėjant fototechnikai, o patiems fotografams vis dažniau išeinant už savo studijų durų į gatvę bei kitas žmonių susibūrimų vietas. 

Keliolika metų mėgėjiška fotografija besidomintis ir ją renkantis fotografas bei kuratorius Anrei Antonau pastebi, kad vienos pirmųjų pramoginių fotografijų Lietuvoje buvo padarytos Druskininkų kurorte. Tuo tarpu bene garsiausias XIX a. pabaigos–XX a. pradžios fotografas, ypač gerai supratęs pramoginę fotografijos funkciją, buvo grafas Benediktas Tiškevičius, savo darbuose atskleidęs gyvenimu besimėgaujančio turtuolio bei jį supančios artimiausios aplinkos kasdienybės pasaulį. 

„Fotografija pačia tikriausia prasme jam buvo pramoga. Tikėtina, kad tą patį jis galėjo pasakyti ir apie visą savo gyvenimą. B.Tiškevičius mėgavosi gyvenimo teikiamais malonumais – kelionėmis, šventėmis, bičiulystėmis, sportu, menu, medžiokle... Ir visa tai fiksavo savo fotografijose“, – pasakojo A.Antonau. 

Nuotraukos yra neatsiejamos ir nuo žmonių siekio įsiamžinti, pagauti greitai prabėgančio gyvenimo akimirkas. Šį fenomeną A.Antonau įvardija kaip „veidrodį su atmintimi“. Būtent dėl šio fotografijos bruožo nuo XIX a. antrosios pusės ypač populiarios tapo komercinės fotoateljė – čia užsukus buvo galima pasidaryti atminčiai skirtą asmeninį ar grupinį portretą. Su laiku fototechnikai tapus gerokai mobilesnei, kilnojamąsias fotostudijas fotografai įsirengė viešose vietose – šalia promenadų, žmonių gausiai lankomų objektų ar jūros. 

Tarpukariu, o ypač sovietmečiu, itin išpopuliarėjus Palangos kurortui bei čia masiškai ėmus lankytis poilsiautojams iš visos Lietuvos, savo nišą pajūryje atrado ir komerciniai fotografai. Turbūt daugelis savo šeimos albumuose turi atminčiai skirtų fotografijų iš Palangos, kur besišypsantys pramogautojai yra įsiamžinę šalia tilto ar butaforinio laivelio, su prijaukintu šuneliu arba kopose su skėčiu, prie spalvingos Undinėlės, Meškiuko ar Peliuko figūrų. Kai kurios iš šių madų Palangoje tebegyvuoja ir mūsų dienomis. 

Kurortinė fotografija buvo ypač paklausi, atitiko to laikmečio žmonių poreikius, o profesionaliems fotografams tai buvo gan greitas, nors ir ne itin lengvas uždarbis. Jų darytos nuotraukos dažnai yra spalvotos ir išsiskiria vaizdo kokybe.  

Tačiau lygiagrečiai egzistavo ir mėgėjiška fotografija. Tiesa, kaip pabrėžia pašnekovas, nors sovietmečiu fotografija buvo gan prieinama ir nebrangi, tačiau tai reikalavo sumanumo ne tik tinkamai nustatyti fotoaparato parametrus, bet ir išmokti ryškinti bei spausdinti nuotraukas. Būtent dėl šių priežasčių, A.Antonau teigimu, kitaip nei Vakaruose, Sovietų Sąjungoje fotografija nebuvo tapusi tokiu masiniu reiškiniu. 

„Neseniai į rankas man pateko praėjusio amžiaus 9-ojo dešimtmečio viduryje publikuotas straipsnis, kuriame kalbama apie siekius sovietinę fotopramonę padaryti labiau prieinamą liaudžiai. Straipsnyje nurodoma, kad per metus šalyje vienam žmogui tenka vos viena nuotrauka. Pripažinkime, kad tai gan mažas skaičius. Ir jei net atmestume tokias mažiau išsivysčiusias respublikas kaip Kazachija, Kirgizija, Turkmėnija, Uzbekija ar šiaurės kraštų gyventojus, optimistiniu skaičiavimu, turėtume vos tris keturias nuotraukas per metus – tai vis tiek yra be galo mažai“, – teigia A.Antonau.  

Vis dėlto ir tais laikais žmonės itin mėgo fotografuotis ir tai liudija po sendaikčių turgelius bei įvairias internetines prekyvietes išsibarsčiusios nepretenzingos, gan prastos kokybės, dažniausiai be jokių užrašų asmeninių gyvenimų nuotraukos.  

Paklaustas, kuo jį patį domina šios poilsiautojų fotografijos, ką jose atranda, A.Antonau išskiria pakitusį žmonių požiūrį į save pačius, kūną, grožį bei intymumą. „Akivaizdžiai matyti, kad šiose nuotraukose žmonės yra visiškai atsipalaidavę, nesusikaustę. Tikėtina, kad tai lemia pats fotografuojantysis, kuris yra iš jų pačių tarpo, savas. Būtent čia ir slypi šių vaizdų vertė bei grožis, atperkantis techninį mėgėjiškų fotografijų broką“, – kalbėjo A.Antonau, pabrėždamas, kad tokių nuotraukų jau niekada niekas nebepakartos. 

Esminis šių laisvalaikio fotografijų skirtumas nuo mūsų dienų yra tas, kad jos buvo skirtos asmeniniam naudojimui, o ne viešinimui socialiniuose tinkluose. Taip pat ir jų santykis su savo pačių atvaizdu nebuvo taip paveiktas masinės kultūros, televizijos, žurnalų madų bei atvaizdų gausos, kaip yra nutikę šiandien. Pasak pašnekovo, nors sovietmečio viešoji erdvė buvo smarkiai kontroliuojama valstybės, tačiau šios privataus gyvenimo nuotraukos byloja apie savotišką išsilaisvinimą iš cenzūros gniaužtų ir žmogišką atsipalaidavimą saulės nutviekstame pliaže ant įkaitusio smėlio.  

Šių fotografijų siužetai taip pat nėra kokie įmantrūs ar išskirtiniai – poilsis pajūryje, rodos, daugelį atostogautojų nuteikia džiugiai nuotaikai ir tipinėms kompozicijoms: žmonės pozuoja prie jūros arba gaudo bangas, guli kopose ar piknikauja paplūdimyje. Dažniausiai jie pozuoja vilkėdami maudymosi kostiumėlius, tiesa, pasak pašnekovo, retkarčiais pasitaiko ir nuogalių – išimtinai moterų – nuotraukų.   

Stebuklu A.Antonau vadina ir patį faktą, kad šios „nereikšmingos“ kasdienybės fotografijos per pusę amžiaus išliko iki mūsų dienų. „Popierius yra labai trapi medija – juk tai ne akmuo, kuriame iškalti ženklai išlieka tūkstantmečius. Reikia turėti galvoje ir tai, kad tokių nuotraukų anuomet būdavo padaroma du trys vienetai. Nepaisant tokio menko kiekio, bent viena jų pasiekė mūsų laikus. Ir tai tik parodo, kaip asmeniškai žmonės vertina ir brangina šiuos „veidrodžius su atmintimi“, – pabrėžė fotografas bei kuratorius A.Antonau. 

Nuotraukos iš Andrei Antonau kolekcijos 

Tekstą parengė Gediminas Kajėnas 

Įgyvendinimas Lina Zaveckytė