Istorinėse Pirmosios Komunijos nuotraukose – milžiniški jaunuolių būriai, nevaikiška rimtis ir žavios keistenybės
„Šios fotografijos man primena mano paties vaikystę, mano Pirmąją Komuniją mažoje Jurbarko rajono bažnytėlėje. Ir apskritai vaikystė – daugybės stebuklų zona. Ne veltui tiek garsių ir visko patyrusių poetų žadėjo bet ką atiduoti už vienintelę vaikystės dieną. Ir man visos tos nuotraukos su panašiu prieskoniu. Galėčiau žiūrėti ir žiūrėti. Bet ne tik sentimentai. Dar yra istorija. Gyvenimo paslapties, kažin kokio amžinumo pojūtis. Spėlioju, kas išėjo iš tų vaikų, kur likimas juos nuvedė, ką jiems paliko širdyje jų Pirmoji Komunija“, – sako kunigas pranciškonas Julius Sasnauskas, iš dėžutės traukdamas ir lėtai dėliodamas dešimtis senų nuotraukų, kuriose įamžinti Pirmąją Komuniją priėmę berniukai ir mergaitės, tai pavieniui, tai po kelis, tai visu būriu sustoję kur nors šventoriuje, šalia bažnyčios.
Baltai pasipuošę, džiūgaujantys vaikai su žvakėmis rankose yra įprastas vaizdas prie mūsų miestų bei miestelių bažnyčių pavasariui persiritus į antrąją pusę ar prasidėjus vasarai. Šventovės tada prisipildo džiugaus vaikiško klegėjimo, gal net žaidimo elementų, o Pirmosios Komunijos diena tampa didžiule šeimos bei visos bendruomenės švente – juk čia, žmonių akivaizdoje, pirmuosius sąmoningus žingsnius tikėjimo keliu žengia nauja karta. Neabejotinai ir jiems, kiekvienam savaip, tai būna jaudinantis įvykis – jaunuoliai tampa tūkstantmetės tradicijos dalyviais, veikėjais, o ne tik pasyviais stebėtojais.
Nuo pat fotografijos gimimo nuotraukomis siekta įamžinti, dokumentuoti, užfiksuoti svarbiausius žmogaus gyvenimo įvykius. Daugelis jų, be abejo, buvo susiję su religiniu gyvenimu ir Bažnyčios tradicijomis, kurios persmelkė visą žmogaus gyvenimą – nuo krikšto apeigų, Pirmosios Komunijos, Santuokos sakramento iki Paskutinio patepimo ir laidotuvių.
Vis dėlto senuose šeimų albumuose, pradedant tarpukariu ir baigiant pirmaisiais nepriklausomybės metais, dominuoja laidotuvių fotografijos. Šį paradoksą tyrėjai aiškina tuo, kad mirusiojo išlydėjimas anuomet tapdavo bene gausiausiu giminės susiėjimu, tad ir nuotraukos prie mirusiojo karsto – paskutinė (neretai ir vienintelė) galimybė nusifotografuoti su amžinybėn iškeliavusiu brangiu žmogumi. Nors šiandien fotografavimasis per laidotuves neretai laikomas gana makabrišku papročiu, dar ne taip seniai tai buvo svarbus šeimos ryšių ir tikėjimo tradicijų atspindys.
Kitas populiarus fotografijų siužetas – tai vaikų Pirmoji Komunija. Jau tarpukariu Lietuvoje tapo madinga šiai iškilmei užsakyti fotografą, kuris įprastai lauke, šalia bažnyčios durų, įamžindavo visą būrį jaunųjų šventės dalyvių kartu su vienu ar keliais dvasininkais centre. Beje, šis paprotys, tik dažniausiai fotografuojant jau bažnyčios viduje, išliko iki pat mūsų dienų.
Kai kasmet matai būrius vaikų, iškilmingai priimančių savo Pirmąją Komuniją, sunku patikėti, jog tokiam paveikslui tik šiek tiek daugiau nei šimtas metų. Vaikų (nuo 7 metų) komuniją popiežius Pijus X įvedė praėjusio amžiaus pradžioje. Iki tol šį sakramentą priimdavo tik vyresni vaikai, parengti namuose, dažniausiai pavieniui ar mažomis grupėmis, taigi Pirmosios Komunijos apeigos netapdavo masine parapijos švente, kaip būna šiandien. Panašiu metu Lietuvoje pasirodė ir pirmosios tų iškilmių fotografijos. Vėliau jų tik daugėjo, kaip ir vaikų, išsirikiavusių šventoriuje. Mažųjų parapijiečių paruošimas Pirmajai Komunijai tapo labai svarbiu visos parapijos uždaviniu, o pats renginys savo grožiu ir populiarumu pranokdavo daugelį bažnytinių švenčių.
Masines vaikų nuotraukas turbūt skatino ir šios paslaugos kaina: ne visi galėjo sau leisti prabangą individualiai fotografuotis fotoateljė ar šalia bažnyčios. Kita vertus, fotografavimasis visu būriu turėjo ir gilesnę prasmę – tai išreikšdavo jaunuolių prisijungimą prie konkrečios tikinčiųjų bendruomenės ir parapijos gyvenimo tęstinumą bei augimą.
Pirmosios Komunijos fotografijas kolekcionuojantis pranciškonas J.Sasnauskas teigia, kad šiais laikais krikštynos, komunija, sutvirtinimas, santuoka ir šventinimas į kunigus pasižymi ypatingu iškilmingumu ir nebeįsivaizduojamos be fotografo. Tuo tarpu prieškariu, taip pat ir pokario metais, į tai buvo žiūrima gerokai paprasčiau. Pavyzdžiui, krikštijant kūdikį dalyvaudavo tik krikšto tėvai, o šventė persikeldavo į namus jiems sugrįžus iš bažnyčios. Panašiai būdavo ir su santuokos apeigomis ar Sutvirtinimo sakramentu – tokios nuotraukos taip pat retos.
„Susidaro įspūdis, kad anuomet bažnyčiose nebuvo įprasta fotografuoti. Gal tai susiję su techninėmis galimybėmis fotografuoti aplinkoje, kur maža šviesos. Gal todėl ir tie būriai Pirmosios Komunijos vaikų, taip pat ir laidotuvių dalyviai, būdavo fotografuojami šalia bažnyčios, šventoriuje“, – kalbėjo J.Sasnauskas ir pabrėžė, kad nemažai daliai to meto žmonių Pirmosios Komunijos bei laidotuvių fotografijos galėjo būti vienintelės jų gyvenime.
Paklaustas, kuo jį patį taip sužavėjo šios fotografijos, pranciškonas pasakojo, kad pirmą kartą į Pirmosios Komunijos vaizdus atkreipė dėmesį išvydęs vieną nuotrauką iš Linkmenų. „Tai tikrai nebuvo kažkuo išskirtinė fotografija – koks šimtas ar daugiau vaikų nufotografuoti šalia bažnyčios su kunigu ir savo mokytoju. Baltai pasipuošę tamsių durų fone jie atrodo lyg koks žydintis kupstas... Tie vaikai simbolizavo ateitį. Ir ne tik ta banalia prasme, kad vaikai yra biologinė ateitis, bet ir tuo, kad žiūrėdamas į juos matai Dievo tautos gyvastingumą, tikėjimo perdavimą, tam tikrą viltį, jog ši tikinčiųjų bendruomenė išliks ir toliau augs, nepaisant visokių sunkių laikų“, – pasakojo pranciškonas.
Pasak jo, trečiojo ir ketvirtojo dešimtmečio Pirmosios Komunijos nuotraukose įamžinta karta, ant kurios pečių netrukus užgriuvo visas Antrojo pasaulinio karo ir pokario siaubas: daugelis jų buvo įkalinti, ištremti ar nužudyti, kiti bėgo į Vakarus, dar kita dalis išėjo į miškus kovoti su okupantais, mergaitės tapo motinomis ir baisiomis sąlygomis augino ir auklėjo vaikus, rūpinosi šeima, išlaikė tikėjimą. „Tai nėra vien bažnytinio renginio fotografijos. Už kiekvieno iš šių veidų slypi ypatinga Lietuvos istorija – tūkstančiai jaudinančių, dramatiškų ir šventų gyvenimų“, – kalbėjo J. Sasnauskas.
Nors dažniausiai Pirmosios Komunijos fotografijos buvo laikomos šeimos albume kaip atsiminimas patiems jaunuoliams, jos taip pat tapdavo ir dovana artimiesiems, pavyzdžiui, krikšto tėvams ar draugams ir draugėms. Pranciškono teigimu, ant kai kurių nuotraukų išlikę vaiko ranka rašyti sveikinimai, to brangaus įvykio data ir vieta, kartais ir vaikiškas parašas. Tai rodo, kaip rimtai buvo traktuojamas komunijos priėmimas, apimdavęs ne tik tikėjimo reikalus, bet ir žmogiškus ryšius, vaikišką draugystę, atminties klodus.
Pasak J.Sasnausko, kaip ir visos dokumentinės nuotraukos, šios taip pat yra konkrečios epochos ženklas, todėl galima daug laiko praleisti tyrinėjant jose užfiksuotą bažnyčių aplinką, ekonomines kaimo bei miesto sąlygas, šventės dalyvių drabužius, ano meto madas, rankose laikomus religinius atributus – žvakes, škaplierius, gėles, Pirmosios Komunijos pažymėjimus. Taip pat bandoma identifikuoti nuotraukose pavaizduotus dvasininkus ir bažnyčias. O įdomiausia pačiam kolekcininkui tyrinėti vaikų veidus ir juose atsispindinčias nuotaikas, jausmus, kartais – net charakterį.
Žavios yra ir įvairiausios keistenybės, netikėtos detalės: iš šonų prisiglaudę patys mažiausi šventės dalyviai, taip pat norėję atsidurti nuotraukoje, netyčia į kadrą patekęs šuo ar už paminklo pasislėpęs ir liežuvį rodantis padauža, lyg kokie angelai ant kilimo ar tiesiai ant žemės suklaupę vaikai, savo vertę žinantis klebonas ir šalia jo baikštus klierikas, baltomis skarelėmis pasidabinusios kuklios davatkėlės, mokiusios vaikus poterių. Nors visos tų iškilmių nuotraukos yra fotografų surežisuotos, statiškos, tačiau ir ten galima įžvelgti akimirkos nenuspėjamumą, fotografijoms suteikiantį savitą nuotaiką ir žaismingą atmosferą.
Žvelgdamas į šias nuotraukas J.Sasnauskas stebisi vaikų rimtumu ir tuo, kaip retai pasitaiko, kad vaikas šypsotųsi. „Svarsčiau, iš kur tas visai nevaikiškas rimtumas, susikaupimas? Gal tai lemia fotoaparatas – paslaptingas ir daugeliui turbūt anuomet neregėtas dalykas? Gal apeigų iškilmingumas? O gal ir pati Bažnyčia, per savo kunigus nevengusi griežtų pamokymų ir noro kontroliuoti, kėlė vaikams ne tik iškilmingumo, šventumo jausmą, bet ir išgąstį“, – svarstė pranciškonas.
Pokario ar dar vėlesnių metų Pirmosios Komunijos fotografijose jau nebematyti tokių gausių vaikų būrių. Ir tai natūralu – kolektyvinis vaikų mokymas bažnyčiose sovietmečiu buvo draudžiamas, už vaikų katechezę kunigams grėsė baudos ir net kalėjimo bausmė. Bebaimis kunigas Juozas Zdebskis, rodos, net du kartus sovietų valdžios buvo kalinamas už tai, kad mokė vaikus tikėjimo dalykų. Tokių dvasininkų buvo Lietuvoje ir daugiau – apie tai nuolat pranešdavo pogrindinė „Lietuvos Katalikų Bažnyčios kronika.“
Per pastaruosius kelis nepriklausomybės dešimtmečius sparčiai keitėsi žmonių santykis su Bažnyčia, religinėmis tradicijomis bei tikėjimo praktika. Žinoma, daugeliui svarbiausios šeimos šventės šiandien tebėra susijusios su bažnytine santuoka, vaikų krikštu, Pirmosios Komunijos ir Sutvirtinimo sakramentais. Šios tradicijos tebėra gyvos, patrauklios tiek vaikams, tiek ir suaugusiems. Dėl to viskas masiškai fiksuojama skaitmeniniais fotoaparatais bei išmaniaisiais telefonais, dedama į socialinius tinklus, komentuojama.
J.Sasnauskas prisimena, kad prieš keliolika metų kiekvienos apeigose dalyvaujančios šeimos atstovas su fotoaparatu braudavosi į bažnyčios priekį, gaudydavo jam reikalingus kadrus, nelabai paisydamas, kas vyksta aplinkui ir nekreipdamas dėmesio į kitus renginio dalyvius. Kildavo sumaištis, nepasitenkinimas, pyktis, ką jau kalbėti apie šventinę nuotaiką. Bet ilgainiui situacija keitėsi, fotografai tobulėjo, atsirado daugiau tvarkos ir pagarbos vieni kitiems. Dabar Pirmoji Komunija vyksta panašiai kaip prieš šimtmetį.
Bet nuotaika būna ypač džiaugsminga, ir tai, pranciškono teigimu, susiję su išnykusia baime. „Sovietmečiu kunigai bijojo ne tik valdžios, bet ir savo pačių vadovybės ar potencialių šnipų, skundikų. Nepriklausomybė pamažu tirpdė baimės ir įtarumo ledus. Matydami, kaip šypsosi popiežiai, žmonės ir patys išdrįso bažnyčioje nusišypsoti, apsikabinti, pasveikinti vienas kitą. Visa tai yra dalis Švenčiausiojo sakramento ir komunijos. Juk ir pats lotyniškas žodis communio reiškia ne ką kita, o bendravimą, vienybę, sutarimą. Nerenku šiuolaikinių Pirmosios Komunijos nuotraukų, bet matau, kas vyksta tuo metu bažnyčioje, kaip spindi vaikų akys, kokie laimingi būna jų tėvai ir seneliai. Tai vienas gražiausių, mieliausių bažnytinių paveikslų“, – teigė pranciškonas.
„Nepaisant to, vaikų katechezė buvo vykdoma ir sovietmečiu. Tuo dažniausiai užsiimdavo Bažnyčiai atsidavusios davatkėlės, slaptos vienuolės ar krikšto tėvai“, – pasakojo pranciškonas J.Sasnauskas. Pasak jo, daugybė žmonių, nepasidavusių baimei, tęsė vaikų religinį auklėjimą, nes tai buvo būdas išsaugoti tikėjimo tradiciją, lietuvišką kultūrą, šeimos narių ryšius. O kartais Pirmosios Komunijos pamokos išreikšdavo ir pasipriešinimą sovietiniam režimui, komunistinei ideologijai.
Bėgant laikui, vaikų nuotaikos fotografijose ėmė keistis. Aštuntą ir devintą dešimtmetį sistemos varžtai šiek tiek atsileido, vėl susirinkdavo nemaži Pirmosios Komunijos vaikų būriai, vis dažniau jų veiduose pasirodo šypsenos, dominuoja pakili visų iškilmės dalyvių nuotaika. „Klausiu savęs, iš kur tai? Juk dar sovietmetis. Turbūt kunigai jau buvo pamėgę ir patys išmokę sukurti džiugią šventės atmosferą. Juo labiau, kad mūsų Bažnyčia net ir priespaudos sąlygomis po II Vatikano susirinkimo reformų norom nenorom keitėsi. Paprastai kalbant, mažiau barėsi, bambėjo, o rūstybę bei griežtumą keitė švelnumas. Gal ir pats fotografas ar klebonas sustojus fotografuotis paleisdavo kokį juoką, kad pralinksmintų vaikus ir nuotraukoje atsispindėtų šventė“, – šypsodamasis kalbėjo pranciškonas.
Nuotraukos iš Juliaus Sasnausko kolekcijos
Tekstas Gediminas Kajėnas
Įgyvendinimas Lina Zaveckytė