Neįtikėtina Kazio Lukšio istorija: į Ameriką gabendamas Lietuvą, 15 kartų perplaukė Atlantą
Multimedija parengta 15min bendradarbiaujant su Lietuvos nacionaliniu muziejumi, įgyvendinant publikacijų ciklą „Fotografų Lietuva: pasakojimai vaizdais“.
„1963 m. lapkričio 12 d., sulaukęs 72 metų amžiaus, Santa Monikoje (Californijoje, prie Los Angeles) mirė nekilnojamojo turto pardavinėjimo firmos brokeris, motelio ir daugelio namų savininkas, stambus vietinės kolonijos lietuvių visuomenės veikėjas Kazys Lukšys“, – tokia žinia pasirodė Amerikos lietuvių savaitraštyje „Dirva“ 1963 m. gruodžio 2 d.
Tačiau šis tvirto stoto ir plačios šypsenos Amerikos lietuvis nebuvo vien nekilnojamojo turto magnatas. Daugybei išeivių jo pavardė pirmiausia buvo susijusi su „krutamais paveikslais“, kuriuos K.Lukšys tarpukariu filmavo Lietuvoje ir vežiojo po Amerikos lietuvių kolonijas, taip beveik dviem dešimtmečiams tapdamas savotišku tiltu tarp išeivių ir Lietuvos.
Šiuo tikslu jis net 15 kartų perplaukė Atlanto vandenyną, nešdamas lietuviams vizualius pasakojimus apie jų išsiilgtus gimtuosius miestelius, rodydamas sparčiai besikeičiančią ir modernėjančią jų Tėvynę. Už šią veiklą Nepriklausomos Lietuvos vyriausybė K.Lukšį apdovanojo Vytauto Didžiojo medaliu, o subtitrai lietuviškos kronikos pabaigoje „filmavo Kazimieras Lukšys“ tapo gerai atpažįstamu ir vertinamu jo asmeniniu prekės ženklu.
K.Lukšys gimė 1892 m. kovo 4 d. Vazgirdonių kaime, Varėnos rajone, mažažemių valstiečių šeimoje. Apie pirmuosius jo gyvenimo metus žinoma itin nedaug: anksti tapo našlaičiu, užaugintas vyresnio brolio, 1910 metais išvyko į JAV pas kitą brolį, dirbusį Pensilvanijos anglių kasyklose. Kurį laiką Kazys darbavosi Niujorko fabrikuose, vėliau mokėsi vakarinėje mokykloje, kur įgijo elektromechaniko profesiją.
Prasidėjus Pirmajam pasauliniam karui jis tarnavo JAV kariuomenėje. Vėliau apsigyveno Norfolko mieste, Masačiusetso valstijoje. Būtent čia ir prasidėjo K.Lukšio kaip filmininko karjera: jis lankė filmavimo kursus ir galiausiai tapo profesionaliu operatoriumi bei fotografu. Netrukus įsigijo 300 vietų kino teatrą, kuriame ėmė demonstruoti filmus. Tiesa, ši veikla nebuvo pelninga, tad po dvejų metų kino teatrą teko parduoti.
Vis dėlto ir tuomet K.Lukšys su kinu neatsisveikino, o radikaliai pakeitė darbo pobūdį: tapo ne stacionariu, bet mobiliu filmų rodytoju. Įgijęs teises demonstruoti, labiausiai tikėtina, amerikietiškus „krutamus paveikslus“, jis subtitruodavo juos lietuviškai ir važinėjo po tautiečių kolonijas, išsibarsčiusias po įvairius JAV miestus.
Per kelerius metus aplankęs apie 130 lietuvių bendruomenių, K.Lukšys sumanė naują ir gan novatorišką idėją – į gimtinę neturintiems galimybės sugrįžti tautiečiams Lietuvą atgabenti į Ameriką.
Šitaip pirmą kartą po dvylikos metų, praleistų Amerikoje, 1922-aisiais jis trumpam sugrįžo į Lietuvą. Čia jis nufilmavo 3 valandų vaizdų kroniką, kurią vėliau sėkmingai demonstravo JAV lietuvių kolonijose. Maža to, dalį filmuotos medžiagos pardavė bendrovei „Fox News“, kuri jį net pasamdė būti jų atstovu Europoje.
Lietuviškos kronikos pasisekimas tarp Amerikos lietuvių buvo didžiulis – tuometinėje išeivių spaudoje gan dažnai buvo galima išvysti reklaminį skelbimą „C.G.Lukšio Lietuva paveiksluose“, kviečiantį į filmų peržiūras. Tiesa, čia jis demonstruodavo ne tik vaizdus iš Lietuvos, bet ir populiarias amerikietiškas komedijas, kurias subtitruodavo lietuviškai.
Šioje veikloje K.Lukšys atrado dar neišnaudotą galimybę, tad ilgainiui tapo savotišku tarpininku tarp Lietuvos ir Amerikos lietuvių. Vasaromis jis darbavosi Lietuvoje – čia 1923 m. parengė reportažą apie Klaipėdos kraštą, 1924 m. – apie pirmąją Dainų šventę Kaune, 1930 m. filmavo įvairias iškilmes, skirtas Lietuvos didžiojo kunigaikščio Vytauto jubiliejiniams metams, „Žemaičio“ paminklo atidengimą Raseiniuose 1934 m., Tautinę olimpiadą 1938 m. ir daugybę kitų istorinių bei kasdienių įvykių. O lietuviškas žiemas kino operatorius ir fotografas leisdavo Amerikoje, kur važinėdamas po lietuvių bendruomenes rodė jiems sparčiai besikeičiančios Lietuvos gyvenimo kronikas.
„Grįžęs į Ameriką parodydavau ten apsistojusiems lietuviams gimtojo krašto gyvenimą, – 1957 metais duotame interviu „Amerikos balsui“ pasakojo K.Lukšys. – Daugelis jų pamatydavo savo kaimą, miestelį ar bažnytkaimį. Amerikos lietuviai laukdavo mano paveikslų (filmuotos medžiagos – red. past.), ir aš kiekvienais metais stengdavausi parodyti tai, kas tuo metu vykdavo Lietuvoje: rinkimai, sporto renginiai, dainų šventės ar net laukų darbai. Taip pat būdamas Amerikoje stengdavausi ką nors ypatingo nufilmuoti ir nuvežti į Lietuvą“, – pasakojo K.Lukšys.
Maža to, iki pat Antrojo pasaulinio karo jis skersai išilgai išvažinėjo beveik visą gimtąją šalį ne tik filmuodamas, bet ir fotografuodamas tiek mažus miestelius, tiek ir didesnius miestus. Iš šių nuotraukų jis spausdino atvirutes, kurias Amerikos lietuviai galėjo įsigyti tiek po filmų peržiūrų, tiek ir užsisakyti paštu.
Tai, kad K.Lukšys buvo sumanus verslininkas liudija išlikusios reklaminės skrajutės: vienoje jų pusėje pateikiamas kvietimas į filmų peržiūras, o kitoje – jo darytų nuotraukų-atvirukų sąrašas, kuriame minimi net 96 jo išfotografuoti Lietuvos miestai bei miesteliai.
Šiose fotografijose dominuoja miestovaizdžiai: bažnyčios ir centrinės aikštės, dvarai bei kiti reikšmingesni pastatai. Neretai pasitaiko ir miesteliai turgaus dieną ar šventadienį, daugybei žmonių arkliais kinkytų vežimų suvažiavus į pamaldas ar prekybiniais reikalais. Dažnos taip pat kasdienybės scenos su pavieniais praeiviais akmenimis grįstose gatvelėse ar smalsiais berniūkščiais, stebinčiais fotografuojantį K.Lukšį.
Nors tarpukariu Lietuvoje neretas miestelis turėjo savo fotografą, tačiau daugelis jų dirbo išimtinai fotoateljė, kur darė tai, kas turėjo paklausą – pavienius bei grupinius žmonių portretus, nuotraukas atminčiai iš vaikų Pirmosios Komunijos, laidotuvių bei kitų svarbių šeimos švenčių. Tuo tarpu K.Lukšio akiratyje buvo gerai atpažįstami miestelių vaizdai, kurių nuotraukos Amerikos lietuviams tapo brangiu Tėvynės sentimentu. Beje, kaip ir gintaras, kurio dirbinių jis taip pat gabendavo iš Lietuvos ir parduodavo JAV lietuviams kaip simbolinį gimtinės reliktą.
1932 metais į Ameriką jis atvežė ir pirmuoju ilgametražiu lietuvišku vaidybiniu filmu laikomą 1931 metais režisieriaus Jurgio Linarto sukurtą „Onytė ir Jonelis“. 10 tūkst. dolerių sumokėjęs už vieną šio filmo kopiją, K.Lukšys jį taip pat plačiai vežiojo po lietuviškas kolonijas reklamuodamas kaip privalomą reginį kiekvienam lietuviui.
„Visi Amerikos lietuviai būtinai turi pamatyti tą filmą, nes joje apart labai gražių kaimiečių ir miesto gyvenimo vaizdelių bus daug gražių ir įspūdingų Lietuvos vietų“, – rašoma kino metraštininko ir fotografo platintame reklaminiame skelbime. Deja, nei Lietuvoje, nei Amerikoje nėra surasta nė viena šio filmo kopija, todėl jis iki šiol tebelaikomas dingusiu.
1928 metais Raseinių centre K.Lukšys pasistatė triaukštį mūrinį pastatą, kuriame vasaros sezonu gyveno kartu su žmona Cecilija, dukromis Irena ir Birute bei sūnumi Vytautu. Pirmajame aukšte veikė įvairios parduotuvės, kirpykla, knygynas, taip pat modernus amerikietiško stiliaus baras – jame iš čiaupo buvo pilstomas „Gubernijos“ alus, lankytojams pateikiami kietų sūrių riestainėliai, šutinti žirniai, o vasarą – didžiulės krūvos virtų vėžių. Antrame aukšte buvo gyvenamosios Lukšių patalpos, o trečiajame veikė viešbutis.
1934 m. šiame pastate K.Lukšys atidarė ir kino teatrą „Romuva“, kuriame tilpo 318 žiūrovų. Jo dukra Irena prisiminė, kad kino teatre dirbo visa šeima, o jame buvo rodomi ne tik filmai, vyko ir įvairūs kultūriniai bei pramoginiai renginiai.
„Romuvos“ kino teatro salėje buvo didelė scena ir joje gastroliuodavo Kauno Valstybinis teatras, dainuodavo solistai, o kartais ir Dolskis ar Pupų Dėdė, kardus rydavo fakyrai, vaidindavo, dainuodavo ir šokdavo pradinių mokyklų ir gimnazijos mokiniai. Kino sėdynes pastatydavo į šalis ir atsidarydavo didelė salė šokiams. Būdavo kaukių, kartūno, žydų, profsąjungų baliai, kasmet tradicinis lenkų „Ponų Balius“ ir gimnazijos balius. 1941 m. birželio mėn. toje salėje komunistai darė sąrašą žmonių vežimui“, - yra pasakojusi dukra Irena.
Deja, šis K.Lukšio šeimos pastatas iki mūsų dienų neišliko. Pasakojama, kad Antrojo pasaulinio karo metais į jį įlėkė bomba. Nors ji ir nesprogo, tačiau, siekiant sprogmenį neutralizuoti, buvo sunaikintas ir visas pastatas. Manoma, kad tuomet ugnyje pražuvo didelė dalis K.Lukšio filmuotos medžiagos bei fotografijų negatyvų, taip pat visa technika bei archyvas. Sovietmečiu namo vietoje iškilo universalinė parduotuvė.
Pats K.Lukšys Raseiniuose apsigyveno 1936 metais, vildamasi čia likti visam laikui. Deja, jo laimė Lietuvoje truko vos ketverius metus: vos atėję sovietai nacionalizavo visą šeimos turtą, o juos pačius paliko be nieko. Kaip Amerikos pilietis (beje, Amerikos pilietybę turėjo ir visi K.Lukšio vaikai bei žmona) jis dar bandė su šeima išvykti į JAV, tačiau šie bandymai buvo nesėkmingi.
Tik 1941 m. vasarą K.Lukšiui buvo suteiktas leidimas išvažiuoti. Vildamasis ilgainiui rasti būdų į Ameriką prisikviesti Lietuvoje liekančią šeimą, jis vargais negalais už likusius pinigus įsigijo bilietą į Maskvą ir keliaudamas per Sibirą beiJaponiją, galiausiai pasiekė Los Andželą, kur ir nugyveno visą likusį gyvenimą.
„Mano idėja dirbti Lietuvos labui ir palaikyti ryšius tarp tėvynės ir Amerikos žlugo, – po keliolikos metų duotame interviu sakė K.Lukšys, – Nebeturėjau aparatūros, todėl nustojau dirbti šioje srityje.“ Tuomet jis ėmė verstis nekilnojamojo turto prekyba ir net sukūrė naują šeimą. Ilgainiui K.Lukšys tapo ne tik gerbiamu išeivių lietuvių bendruomenės nariu, karo pabėgėliams padedančiu įsikurti JAV, tačiau ir pasiturinčiu net kelių viešbučių savininku.
Deja, jo šeimos likimas sovietų okupuotoje Lietuvoje nebuvo toks šviesus. Po karo žmona Cecilija su jauniausia dukra Birute kreipėsi į Maskvą leidimo išvykti į JAV. Joms buvo primygtinai pasiūlyta atsisakyti Amerikos pilietybės, o tai padarius abi buvo suimtos ir apkaltintos išdavyste. Taip Cecilija atsidūrė kalėjime Kazachstane, o duktė Birutė ištremta į Sibiro lagerį. Tik po Stalino mirties jos abi galėjo sugrįžti į Lietuvą ir po ilgų klajonių apsigyveno Tytuvėnuose. Tačiau iki tol turėtas prabangus, poniškas gyvenimas joms liko tik gražiu, o kartu ir skausmingu praeities prisiminimu.
Sūnus Vytautas karo metais slapstėsi miškuose, o vėliau gyveno Šiauliuose. Vieninteliai dukrai Irenai prieš antrąją sovietų okupaciją pavyko pasitraukti į Vakarus ir, galiausiai, pasiekti Amerikos krantus.
Iki pat Nepriklausomybės atkūrimo apie K.Lukšio darytas tarpukario miestų bei miestelių fotografijas Lietuvoje nebuvo žinoma. Tik atsinaujinus ryšiams tarp išeivių bendruomenių bei Lietuvos, šie atvaizdai pamažu išplaukė į dienos šviesą. Šiandien nemaža dalis C.G.Lukšis inicialais antspauduotų fotografijų saugoma Lietuvos nacionaliniame muziejuje bei privačiose kolekcijose. 2017 metais išleistas Stanislovo Sajausko sudarytas albumas „Lietuva Kazio Lukšio fotografijose“, kuriame publikuojama nemažas pluoštas jo miestelių fotografijų.
Nors į Lietuvos bei išeivijos kultūros istoriją K.Lukšio pavardė įrašyta kaip vieno pirmųjų lietuviškos kino kronikos kūrėjų, tačiau iki mūsų dienų jo nufilmuotos medžiagos tėra išlikę pavieniai fragmentai. Lietuvos centriniame valstybės archyve identifikuoti vos du šio talentingo kino operatoriaus susukti filmai: tai 1924 m. Trečioji žemės ūkio ir pramonės paroda bei pirmoji visos Lietuvos dainų šventė Kaune, taip pat 1938 m. spalvota dokumentinė apybraižą apie tarpukario Lietuvos gyvenimą, įgarsinta anglų kalba.
LCVA specialistai pabrėžia, kad, tikėtina, esama ir daugiau išlikusių prieškario Lietuvos kronikų, kurias nufilmavo K.Lukšys, deja, jų autorystės nustatyti neįmanoma.
Nuotraukos Kazio Lukšio iš Lietuvos nacionalinio muziejaus archyvo
Tekstą parengė Gediminas Kajėnas
Įgyvendinimas Lina Zaveckytė