Drastiškus Marijampolės pokyčius sovietmečiu įamžinęs Romas Linionis: „Neturėdamas kito būdo priešintis – fotografavau“
Multimedija parengta 15min bendradarbiaujant su Kauno fotografijos galerija įgyvendinant publikacijų ciklą „Fotografų Lietuva: pasakojimai vaizdais“.
Fotografija mane lydi nuo mažumės, mat mano tėvas, pagal profesiją stalius, labai mėgo fotografuoti. Nors jis niekada tuo neužsiėmė profesionaliai, tačiau buvo mėgėjas tikrąja to žodžio prasme: nė viena šeimos šventė, giminės susitikimas nepraeidavo be jo rengiamų fotosesijų. Jei atvirai, vaikystėje mane tai nepaprastai erzino – „gražiai apsirenk“, „ramiai stovėk“, „šypsokis“, daryk tą ar aną... Buvome jo fotografavimo įkaitai, nemėgau fotografuotis. Tiesa, kartą mokykloje atsainiai pabandžiau ir pats pafotografuoti, tačiau nieko nepavyko ir iškart mečiau. Taip iki dvidešimt kelerių metų su fotografija neturėjau nieko bendra.
1969 metais baigęs vidurinę mokyklą išvykau studijuoti į Kauno politechnikos institutą. Būtent čia, besimokant antrame kurse, į rankas pateko fotoaparatas ir aš ėmiau fotografuoti pašėlusį studentišką gyvenimą, išvykas į tuometines darbo ir poilsio stovyklas ir pan. Didelių ambicijų neturėjau – fotografavau išimtinai sau ir kad senatvėje turėčiau ką prisiminti.
Panašiu metu pradėjau lankytis ir Kauno fotoklube. Mačiau, kaip dirba gerai žinomi fotografai Vitalijus Butyrinas, Aleksandras Macijauskas, Romas Juškelis ar jaunesnis Romualdas Požerskis. Apie jokius menus negalvojau, tačiau būtent fotoklube gavau neblogus techninius ir teorinius pagrindus. Šios pamokos labai pravertė vėliau žengiant savais keliais ir keliukais.
Taip 1974 metais į gimtąją Marijampolę, anuomet vadintą Kapsuku, sugrįžau jau ne visai „žalias“ fotografas. Nors niekada negyvenau iš fotografijos, tačiau visada gyvenau fotografija: kasdien išeidamas iš namų pasiimdavo su savimi fotoaparatą, dažniausiai net ne vieną. Taip pat vadovavau „Sūduvos“ fotoklubui, rengiau parodas, publikacijas spaudoje bei knygose ir fotografavau besikeičiantį savo miestą. Daugelis Lietuvos fotografų savo temų ieškojo važinėdami po visą šalį, o aš buvau ištikimas savo miestui ir jo žmonėms – tarnavau vietoje, niekur toli nesiblaškiau.
Mano žmona dirbo laikraščio „Suvalkietis“ redakcijoje, tad kartais savo fotografijų įsiūlydavau spaudai. Pasitaikydavo fotografuoti ir miesto įvykius, ypač prasidėjus Atgimimui ir Sąjūdžiui. Pastarasis laikotarpis man kaip fotografui buvo pats intensyviausias – dalyvavau visur, kur tik spėjau. Ne taip seniai šią mano kolekciją – apie 7 tūkstančius negatyvų – priglaudė Lietuvos centrinis valstybės archyvas.
Šioje publikacijoje įamžintas gyvenimas Marijampolėje paskutiniais sovietmečio dešimtmečiais, maždaug 1975–1990 metais. Tuo metu miestas išgyveno didžiausius pokyčius nuo pokario laikų: vykdytos milžiniškos rekonstrukcijos, senų pastatų griovimai, plačių aikščių formavimas, naujų gatvių ir mikrorajonų statybos. Jaučiau būtinybę šiuos pokyčius fiksuoti – įamžinti tai, ko nebus rytoj, tačiau dar yra šiandien.
Tuometinė valdžia pakiliai kalbėjo apie naują miesto etapą, šviesią jo ateitį, tačiau prieš mano akis vyko brutalus senojo miesto naikinimas. Tai, kas per stebuklą Marijampolėje išliko po karo, tą galiausiai savo rankomis sugriovė sovietai. Šią kaitą priėmiau jautriai, o neturėdamas kito būdo priešintis – fotografavau.
Radikalūs pokyčiai, ypač senojo miesto dalyje, vyko itin sparčiai: iš ryto sužinodavau, kad planuojama nugriauti kokį namą, o per pietus atėjęs pamatydavau, kad jo jau nebėra. Tad kai tik turėdavai galimybę susikraudavau į krepšį tris savo fotoaparatus ir kelis objektyvus – kartą esu tai pasisvėręs, buvo 19 kilogramų, – ir eidavau per miestą. Bandžiau išspausti ne meną, o nepraleisti svarbaus momento. Fotografuodavau ne tada, kai norėdavau ar būdavo tam tinkama nuotaika, bet kai reikia. Toks buvo mano fotografijos suvokimas ir įsipareigojimas.
Pamėgau fotografuoti itin plačiu kampu. Tai nebuvo iš kokio mandrumo ar noro išsiskirti, o siekis užfiksuoti platesnį kontekstą. Juk kai dirbi su siaura juosta, gali nufotografuoti tiesiog pastatą, tačiau nematai aplinkos, kurioje jis stovi. O su fotoaparatu „Horizont“ galėjau vienu kadru daryti pasakojimą. Šiandien šios nuotraukos yra itin vertingos muziejininkams, miesto istorijos tyrinėtojams, kurie gali vizualiai atkurti architektūrinį senosios Marijampolės paveikslą.
Nors daugelyje mano fotografijų yra ir žmogus, tačiau dažniausiai jis tėra atsitiktinis praeivis, judantis miesto šešėlis. Anuomet man ypač darė įspūdį, kaip miesto gyvenimą fotografuoja R.Požerskis – jo dėmesio centre yra žmonės, kurie nuolat ką nors veikia: dirba, perka, bendrauja, žaidžia, rūko, deginasi... Ir tai be galo įdomu. Deja, man taip nepavyko: matyt, neturėjau kantrybės sulaukti tos akimirkos, būti tinkamoje vietoje ir tinkamu metu, pastebėti... Tad šis mano pasakojimas yra labiau apie besikeičiantį miestą, kur žmogus, nors ir fragmentiška, gan atsitiktinė, tačiau kartu ir neatsiejama šios kaitos dalis.
Visa tai dariau iš vidinio įsipareigojimo gimtajam miestui, jo istorijai ir žmonėms. Panašiai Alytuje dirbo fotografas Zenonas Bulgakovas, tik jo fotografijos gerokai estetiškesnės. Tačiau šalia, savo kūrybiniam džiaugsmui, kūriau ir visiškai kitokius darbus. Buvau V.Butyrino pasekėjas, mėgau daryti montažus. Todėl šie dokumentiniai kadrai man pačiam turėjo ir visiškai kitą tikslą – juos karpydavau ir iš jų lipdydavau koliažus. Tai vadinau kūrybiniais etiudais.
Šiandien žvelgdamas į savo dokumentinius darbus matau, kaip laikas fotografijai suteikia papildomų reikšmių ir atspalvių. Gal todėl Kauno fotografijos galerijos kuratoriai su Gintaru Česoniu priešakyje parodai iš mano darbų atsirinko būtent dokumentines nuotraukas, kurios byloja apie laiką ir nuolatinę jo tėkmę. Juk būtent tame ir slypi didžioji fotografijos paslaptis – įamžintos ir pradingusios akimirkos grožis.
Daugiau Marijampolės fotografo R.Linionio darbų galima išvysti parodoje „[M] MIESTO FOTOGRAFAS Romas Linionis“, kuri Kauno fotografijos galerijoje veiks iki kovo 8 dienos.
Fotografijos Romo Linionio iš Kauno fotografijos galerijos archyvo
Tekstą pagal R.Linionio pasakojimą parengė Gediminas Kajėnas
Įgyvendinimas Lina Zaveckytė