Dienomis – dantistas, o laisvalaikiu – fotografas: elegantiškas ir subtilus Ričardo Dailidės pasaulis

Multimedija parengta 15min bendradarbiaujant su Fotografijos muziejumi – Šiaulių „Aušros“ muziejaus padaliniu – įgyvendinant projektą „Fotografų Lietuva: pasakojimai vaizdais“.

Estrados dainininkas, žurnalistas, dantų technikas bei visuomenininkas – tai skirtingi žinomo šiauliečio Ričardo Dailidės gyvenimo amplua, lydėję jį visą ilgą ir turiningą gyvenimą. Vis dėlto, svarbiausias jų – fotografija, kuriai menininkas atsidėjo su didžiausiu malonumu ir azartu. „Pats gyvenimas, regėti kontrastingi vaizdai bei žmonių emocijos mane pastūmėjo imtis fotografijos. Fiksavau tai, ką mačiau – nieko nepagražindamas, nerežisuodamas – toks mano kūrybinis metodas“, – yra sakęs fotografas.

Nors kūrybai R.Dailidė galėjo skirti tik savo laisvalaikį nuo pagrindinės profesinės veiklos, tačiau daugiau kaip per penkis kūrybinės veiklos dešimtmečius jis sukūrė ne vieną įsimintiną fotografijų ciklą: „Laikas eina per miestą“, „Užgavėnės Kurtuvėnuose“, „Prarasti laiko labirintai“, „Lietuvos atgimimo kronika“, „Kolegos“, „Gyvenimas džiaze“, „Langas į Kubą“ ir kt., taip pat surengė kelias dešimtis personalinių parodų, išleido kelis autorinius albumus.

Menotyrininkas ir fotografas Virginijus Kinčinaitis akcentuoja R.Dailidės stilių, kuris atsispindi ne tik jo darbuose, gyvenimo būde, bet ir aprangoje, kalbos manieroje ir net kūno plastikoje. „Ričardas – stilingas žmogus, todėl kad ir ko besiimtų, tai daro elegantiškai, skoningai, subtiliai, nepakartojamai“, – teigė V.Kinčinaitis.

Tai, matyt, natūralu, juk savu laiku R.Dailidė dainavo Šiaulių bigbende, taip pat populiariame Lietuvos Valstybinės filharmonijos ansamblyje „Vilniaus aidai“, tapo kelių estrados festivalių, tarp jų – ir garsiųjų „Vilniaus bokštų“, prizininku. Vėliau pragyvenimui užsidirbdavo iš pedantiškumo ir kruopštumo reikalaujančios dantų techniko specialybės.

Kaip šitoks veiklus žmogus, gyvenime ir taip turėjęs kuo užsiimti, galiausiai paniro į fotografiją, V.Kinčinaičio teigimu, yra tikras paradoksas ir netikėtumas. Vis dėlto, savo puoselėtą gyvenimo stilių, eleganciją bei požiūrį į pasaulį R.Dailidė perkėlė ir į fotografiją, kurioje, menotyrininko teigimu, žiūrovai neras jokių sovietinių klišių.

„Ričardo fotografijos yra nepaprastai gyvos, rodos, netyčiom sukritusios į tobulą kompoziciją. Tai kažkas tarp reportažo ir spaudos fotografijos, studijinių darbų ir visiškų atsitiktinumų. Šiose akimirkose ir atsispindi menininko siekis pažinti gyvenimą, empatija žmonėms bei atidus jo žvilgsnis į kiekvieną – vaiką, senolį, nepažįstamą žmogų ar gerbiamą meno ar kultūros veikėją. Kiekvienas jų fotografijose nuglostomas subtilaus R.Dailidės dėmesio“, – kalbėjo V.Kinčinaitis.

2025 metais Šiauliuose bei Vilniuje R.Dailidės parodą parengęs menininkas, Šiaulių „Aušros“ muziejaus kuratorius Valentynas Odnoviunas pasakojo, kad iš gausybės fotografo darbų šiai parodai siekė atrinkti dinamiškai užfiksuotą kasdienį gyvenimą. Štai kodėl jis rinkosi išimtinai reportažiniu būdu sukurtas dokumentines fotografijas iš Lietuvos, Kubos bei Dagestano.

„Nesu didelis humanistinės fotografijos šalininkas, nes žinau, kad ji taip pat galėjo tarnauti sovietiniam režimui. Tačiau R.Dailidės darbuose nėra jokio sovietizmo, taip pat nejusti ir savicenzūros. Tai tiesiog gerą akį turinčio menininko požiūris į jį supantį pasaulį ir tikra emocija, pagauta jautraus ir pastabaus žvilgsnio“, – pasakojo kuratorius V.Odnoviunas. Pasak jo, R.Dailidės darbai yra ne tik vizualus praeities archyvas, bet ir gyvas pasakojimas apie nuolat kintantį laiką.

Fotomenininko asmenybės autonomiškumas, estetizmas bei elegancija atsispindi ir daugybę metų jo fotografuotose džiazo koncertuose. Nuo pat pirmųjų Birštono džiazo festivalių fotografą galima buvo matyti scenoje, nusitaikiusį ne tiek į muzikantus, jų instrumentus, bet pačią muziką, improvizacijų žaismę, tirpstantį erdvėje gestą ar muzikanto veidu bėgantį prakaito lašą.

„Akivaizdu, kad pačiam fotografui labai rūpėjo tas ekstatiškas gyvenimo pojūtis, aistringa muzika, kuriai jis pats buvo atsidavęs šimtu procentų. Neatsitiktinai Birštono džiazo festivalio metu buvo surengta ne viena jo darbų paroda, o jis pats gerai žinomas ir atpažįstamas ne tik tarp džiazo gerbėjų, bet ir pačių muzikantų“, – pasakojo menotyrininkas V.Kinčinaitis.

Dėl savo elegancijos bei komunikabilumo R.Dailidė lengvai surasdavo kalbą su įvairiais žmonėmis, tačiau gebėjo juos pavaizduoti labai kasdieniškai ir žmogiškai. V.Kinčinaitis visų pirma išskiria fotografo padarytus poeto Sigito Gedos, būgnininko Vladimiro Tarasovo, dailininko Algimanto Švėgždos portretus. Pasak jo, šiuose darbuose netikėtai sudera R.Dailidės nufotografuotų asmenybių svoris ir jo kompozicijų kasdieniškumas.

Jis taip pat pabrėžė ypatingas fotografo kompozicijas iš skurdaus sovietmečio laikotarpio. Viename tokių darbų užfiksuotos guminiais batais per purvą brendančios bei savo batus besivalančios moterys, kurios tuo pačiu metu yra be galo elegantiškos. Lygiai taip pat elegantiškas yra ir išskirtinis R.Dailidės fotografijų ciklas iš Kubos. „Šios fotografijos – nepaprastai žavios ir tiems laikams gan drąsios. Tai itin plakatiški darbai, kurie tiesiog stovi akyse“, – pasakojo menotyrininkas.

Pasak jo, įgimta elegancija, vidinė kultūra, universalumas bei dėmesys žmogui – tai bene ryškiausi R.Dailidės bruožai, kuriuos Šiaulių pėsčiųjų bulvaro praeiviai jau daugybę metų atpažįsta, matydami jį pasipuošusį skrybėle, išskirtinių spalvų kostiumu bei žvelgiantį aštriu, įdėmiu žvilgsniu į supantį pasaulį.

Nuotraukos Ričardo Dailidės iš Šiaulių „Aušros“ muziejaus fondų 

Tekstas Gediminas Kajėnas

Įgyvendinimas Lina Zaveckytė