Zenonas Nekrošius. Gyvenimas su fotoaparatu
Multimedija parengta 15min bendradarbiaujant su Lietuvos fotomenininkų sąjunga, įgyvendinant publikacijų ciklą „Fotografų Lietuva: pasakojimai vaizdais“.
Fotografija susidomėjau septintoje klasėje, kai į rankas pakliuvo tėvo „Smena“. Tai buvo 1972 metai. Tėvas pamokė, kai įsidėti juostą, ir aš nieko nelaukdamas ją išfotografavau. Iš to pirmojo fotografavimo nieko doro neišėjo, bet kažkoks vaizdas matėsi ir tai man atrodė kaip stebuklas. Netrukus tėvas pamokė savarankiškai ryškinti bei spausdinti nuotraukas, o aštuntoje klasėje užsirašiau į Marijampolėje veikusį fotografijos būrelį pas vadovą Vytautą Žukauską, kuris tą ugnelę įžiebė dar stipriau ir išmokė mąstyti apie tai, ką ir kaip fotografuoju. Nuo to laiko, kur beeičiau, kuprinėje visada turėdavau ir fotoaparatą.
Daugiausia fotografavau savo aplinką, klasės draugus ir mokyklos gyvenimą. Mokydamasis devintoje klasėje dalyvavau respublikiniame fotografijų konkurse, kuriame už nuotaikingą pamokos nuotrauką man buvo paskirta antroji vieta. Jei tėvai duodavo pinigų bandelėms, atsidėdavau juos ir taupydavau juostoms bei fotopopieriui.
Po mokyklos baigimo ketinau stoti į žurnalistiką, bet kadangi mano galva buvo išūžta fotografija, pažymiai buvo gan vidutiniški. Tad stojau į fototechniko specialybę Vilniaus Technologijų technikume. Net ir dvejus metus sovietinėje armijoje praleidau taip pat su fotoaparatu. Būdavo, šoku su parašiutu, o fotoaparatas – užantyje. Išsiskleidžia parašiutas – pafotografuoju, o tada įsikišu atgal ir ruošiuosi nusileidimui.
Baigęs mokslus, pasilikau dirbti techniniu darbuotoju institute. Tačiau vidinis poreikis kūrybai niekur nepradingo. Šitaip devintojo dešimtmečio viduryje susidomėjau miesto fotografija, architektūra, žmogaus santykiu su urbanistine aplinka bei šviesotamsa. Būtent šis ciklas, tiesa, niekada netapęs vientisu ir išsamiu, kaip tik ir rodomas šioje publikacijoje. Tai buvo labai natūralus, jaunatviškas bandymas į fotografiją pažvelgti kiek kitu kampu ir atrasti savitą modernią raišką.
Prasidėjus Sąjūdžiui, ėmiau darbuotis „Atgimimo“ laikraštyje ir fiksuoti to meto kroniką. Natūraliai menai atsitraukė į šoną ir aš susikoncentravau į fotožurnalistiką bei svarbiausius tų dienų įvykius Lietuvos gatvėse ir aikštėse. Per dešimt metų pavyko sukaupti didžiulį Dainuojamosios revoliucijos laikotarpio vaizdų archyvą.
Vėliau su bičiuliu Virgilijumi Usinavičiumi įkūrėme savo studiją ir užsiėmėme komercine fotografija.
Tačiau kad ir ką fotografuočiau, kokiu žanru beužsiimčiau, man visuomet rūpėjo pamatyti ir užfiksuoti grožio apraiškas bei perteikti tai žiūrovui.
Iki šiol išsaugojau nuo jaunystės turėtą įprotį po ranka visada turėti fotoaparatą. Žinoma, dabar fotoaparatą pakeitė telefonas, bet juk nėra didelio skirtumo, kuo fiksuoji savo kasdienes gyvenimo akimirkas – juostiniu ar skaitmeniniu fotoaparatu, telefonu ar planšete – svarbu, kas ir kaip tau pavyksta.
Šiandien, turėdamas daugiau laiko, vėl grįžtu prie panašių temų, kurias dariau devintojo dešimtmečio viduryje. Mane traukia gamtovaizdžiai, objektų santykiai su aplinka ir panašūs dalykai. Tai, kas gražu, pirma darau sau pačiam, o jei tai patinka ir kitiems – nepaprastai tuo džiaugiuosi.
Nuotraukos Zenonas Nekrošius
Tekstą parengė Gediminas Kajėnas
Įgyvendinimas Lina Zaveckytė