„Bespalvio dangaus“ zonoje – viena fotografo Evaldo Butkevičiaus diena kolonijoje
1995 metais Kauno fotomenininkų sąjunga inicijavo fotografijų ciklą, kuriame skirtingi fotografai turėjo atspindėti vienos paros gyvenimą tam tikra tema. Iš didžiulio sąrašo pasirinkau Kauno nepilnamečių koloniją. Šitaip gimė reportažas ir kartu atskira fotografijų serija „Bespalvis dangus“, didžiąja dalimi sukurta per vieną dieną.
Šitokios temos pasirinkimą nulėmė smalsumas ir intriga pamatyti gyvenimą anoje grotų pusėje. Iki tol niekados nebuvau lankęsis jokioje įkalinimo įstaigoje. Sovietmečiu pašaliniams tai buvo teritorija tabu, o ir praėjus penkeriems metams nuo Nepriklausomybės atkūrimo apie kolonijos gyvenimą aš nežinojau nieko tikro.
Šitaip be jokio išankstinio nusistatymo vieną dieną prieš mane prasivėrė šio, iki tol aklinai saugomo ir uždaro pasaulio vartai. Ir aš žengiau į nežinomybę.
Tuo metu dirbau spaudos fotografu, kūriau reportažus įvairiomis socialinėmis temomis, tad ir šiam ciklui pasirinkau būtent šį žanrą. Atvirai sakant, patekus į koloniją man net nekilo mintis improvizuoti – buvau patekęs į nepažįstamą, svetimą pasaulį, kuriame galiojo savitos taisyklės, todėl reikėjo išlaikyti maksimalią koncentraciją ir iš akių nepamesti to, kas buvo svarbiausia.
Lydimas pareigūno nuo ryto iki vakaro vaikščiojau po kolonijos teritoriją ir patalpas fiksuodamas nuteistųjų gyvenimą: jų kasdienybę ir darbą, pamokas ir sportą, rikiuotę ir valgį. Lankiausi jų kamerose ir kambariuose, valgykloje ir mokyklos klasėse, darbo ceche ir dušuose – visur judėjau be jokių apribojimų, stengdamasis pagauti įvykius ir emocijas.
Nuo to, ką mačiau, mane ištiko šokas. Jauni žmonės, kai kurie jų dar visai vaikai, apsirengę vienodomis šimtasiūlėmis, atšiauri aplinka ir ore tvyranti nuolatinė įtampa – toks pasaulis negali nesukrėsti ar palikti abejingo. Ir nežinau, iki šiol abejoju, ar su tuo įmanoma apsiprasti...
Ne vienoje nuotraukoje nuteistieji šypsosi pozuodami, tačiau čia galėjai justi kibirkščiuojančią tarpusavio santykių atmosferą, kuomet kiekvienas bando išsikovoti sau vietą laipteliu aukščiau. Tiesa, anuomet dar nebuvo suvaržymų fotografuoti, niekas nebuvo girdėję apie teises į savo atvaizdą, todėl visi nuteistieji mielai pozavo – jiems tai buvo tartum pramoga – retas įvykis kalinio gyvenime.
Nors per vieną dieną aš nesugebėjau įsigilinti į šių jaunuolių psichologiją, suprasti įkalinimo įstaigos gyvenimo subtilybių ir niuansų, tačiau man pavyko užfiksuoti žmogaus situaciją atsidūrus niūrioje ir beviltiškoje sovietinės bausmių sistemos tikrovėje.
Po metų sugrįžau į šią koloniją norėdamas ciklą papildyti fotografijomis iš Velykų šventimo. Situacija ir atmosfera kolonijoje niekaip nebuvo pasikeitusi.
Paskutinį kartą į šią įstaigą atvykau 2005-aisiais fotografuoti Sutvirtinimo sakramento apeigų. Vaizdas buvo jau kardinaliai kitoks: nuteistieji visi dėvėjo spalvotus treningus, nebeliko dviaukščių metalinių lovų, o ir aplinka atrodė šiek tiek padoresnė. Fotografuotis tuomet jau mažai kas besutiko, daugelis slėpė veidus. Šitaip natūraliai ši tema ir pasibaigė.
Nuotraukos Evaldas Butkevičius
Tekstą parengė Gediminas Kajėnas
Įgyvendinimas Lina Zaveckytė