Šviesos meistras kario dvasia: tarpukario fotografo Antano Patamsio gyvenimo ir vaizdų odisėja

Multimedija parengta 15min bendradarbiaujant su Panevėžio kraštotyros muziejumi, įgyvendinant publikacijų ciklą „Fotografų Lietuva: pasakojimai vaizdais“.

Tarpukario Lietuvoje daugelyje miestų, taip pat ir mažesnių miestelių, aktyviai kūrėsi ir savo paslaugas teikė fotografai amatininkai. Pagrindinė jų veikla įprastai buvo susijusi su darbu fotoateljė ir žmonių fotografavimu atminčiai. Tačiau kai kurie jų neapsiribodavo vien pastatyminiais portretais, o uždarę ateljė duris eidavo fotografuoti ir savo miesto bei apylinkių gyvenimo.

Vienas tokių – Panevėžio fotografas Antanas Patamsis (1908–1996). Išlikę jo darbai liudija spalvingą besikuriančios tarpukario Lietuvos istoriją, svarbiausius miesto įvykius bei modernios visuomenės gimimą. Tuo tarpu paties fotografo istorija atspindi Antrojo pasaulinio karo akivaizdoje atsidūrusio žmogaus likimą: įvairių pavojų ir nuotykių kupiną karo pabėgėlio kelią, o galiausiai emigranto gyvenimą Amerikoje.

A.Patamsis gimė 1908 metų vasario 4 d. žemdirbių Juozapo Patumsio ir Pranciškos Banionytės-Patumsienės šeimoje Balelių kaime, Ukmergės apskrityje. Ieškodami geresnio gyvenimo ir laimingesnės ateities, 1910 metais visa šeima kartu su dvejų metų Antanu bei trimis tėvo Juozapo seserimis išvyko į Ameriką.

Pradžioje jie bandė įsikurti Niujorke, tačiau pastangos susirasti darbą buvo bergždžios, tad Patumsiai patraukė laimės ieškoti tolyn. Pradžioje apsistojo Makysporto mieste Pensilvanijos valstijoje, o 1911 metais, su gimusia dukra Anna, persikraustė į Detroitą, Mičigano valstijoje. Šiame mieste gyveno ne tik tėvo Juozapo seserys su šeimomis, tačiau buvo įsikūrusi ir nemaža lietuvių išeivių bendruomenė.

Daugelis lietuvių čia dirbo varginančius ir prastai apmokamus darbus: moterys – siuvyklose, vyrai – gamyklose. Matydamas tai, tėvas Juozapas ėmėsi savojo verslo – Detroito priemiestyje, pačiame lietuvių kolonijos centre, atidarė krautuvėlę. Ilgainiui prekyba ėmė sektis – parduotuvės šeimininkui netrūko sumanumo, o krautuvėlę pamėgo klientai. Tai leido šeimynai ne tik pragyventi, bet ir atsidėti pinigų būsimam gyvenimui gimtinėje.

Po ketverių metų Amerikoje 1914-aisiais Patumsiai sugrįžo į Lietuvą. Iš pradžių jie apsistojo Kavarske, kur šešerių Antanas pradėjo lankyti pradžios mokyklą. Tačiau Pirmojo pasaulinio karo frontui gerokai nuniokojus šį miestelį, šeima persikėlė šalia Troškūnų. Po karo čia jie ėmėsi kurti dar pagausėjusios šeimynos gyvenimą: miestelio centre pasistatė namą, o priešais atidarė krautuvę. Baigęs vos tris skyrius, vyriausias sūnus Antanas tapo tėvo pagalbininku šeimos parduotuvėlėje. 1924 m. vykusio gyventojų surašymo laikotarpiu lietuvintoje raštvedyboje jų pavardės rašyba buvo pakeista iš tarmiškos Patumsių į Patamsius.

Būtent Troškūnuose Antanas bei jaunesnis jo brolis Juozapas susidomėjo fotografija. Pirmuoju jų mokytoju, supažindinusiu su šio amato pagrindais ir pamokiusiu fotografuoti, tapo bajoro ir filantropo Stanislovo Montvilos dvare gyvenęs ir dirbęs fotografas. Netrukus broliai vieną namo kambarį, išeinantį į gatvę, pavertė laboratorija, o kitoje jo dalyje atidarė pirmąją Troškūnų fotoateljė.

Pasak A.Patamsio gyvenimą ir kūrybą tyrinėjusios Zitos Pikelytės, 2023 m. išleidusios knygą „Fotografas Antanas Patamsis. Panevėžys“, iš šio meto yra išlikusių ir pirmųjų brolių nuotraukų, kurios pažymėtos Troškūnų fotografų A.Patamsio ir J.Patamsio antspaudais. Tarp šių darbų – ne tik miestelio gyventojų bei artimųjų portretai, bet ir keli paties miestelio vaizdai, jų šeima šalia nuomojamo namo Vaidlionyse, akimirkos iš šaulių šventės ar pranciškonų bažnyčios šventoriuje pastatyta Šv. Antano Paduviečio skulptūra. Iki pat 1940-ųjų veikusioje fotoateljė vėliau daugiausia darbavosi brolis Juozapas.

Tuo tarpu Antanas tėvų namus, o kartu ir Troškūnus, paliko 1929 metais pašauktas tarnauti Lietuvos kariuomenėje. Čia savo tarnybą jis derino su fotografo patirtimi – buvo Ketvirtojo pėstininkų Lietuvos karaliaus Mindaugo pulko fotografu. Būtent ši tarnyba, o vėliau ir priklausymas šauliams nulėmė tai, kad viena iš gan gausių A.Patamsio fotografijų temų susijusi su karyba.

Po kariuomenės A.Patamsis įsikūrė Panevėžyje, kur 1931 m. atidarė fotografijos ateljė. Iš to meto spaudos pasiekusiame reklaminiame skelbime fotografas taip nusako gan platų savo veiklos spektrą: „Fotografuoju dienos ir elektros šviesos pagalba, visokias nuotraukas grupėmis ir pavieniui pas save. Einu fotografuoti į namus mieste, taip pat ir į užmiestį dienos šviesoje ir nakties metu su magnezijos apšvietimu. Apdirbinėju visokias foto-mėgėjų nuotraukas. Mėgėjų atliekamas labai greit, per dieną. Pradedantiems mėgėjams fotografuoti nemokamai teikiu visokių fotografijos klausimais patarimų bei pamokymų.“

Pasak fotografijos tyrinėtojos Z.Pikelytės, A.Patamsis daug fotografavo ne studijoje – fiksavo miesto įvykius, kultūrinį bei visuomeninį Panevėžio gyvenimą, architektūrą, miestovaizdžius. „Regis, tai darė ne tik atlikdamas užsakymus, nes į objektyvą pakliūdavo ir miesto panoramos, ir Nevėžio upės vingiai priemiestyje. Užrašai ant atvaizdų rodo, kad jie veikiausiai buvo pardavinėjami kaip fotoatvirukai – populiarėjant pažintinėms kelionėms po Lietuvą, didėjo jų paklausa“, – knygoje apie fotografą rašo jos autorė ir muziejininkė Z.Pikelytė.

Tik pradėjęs fotografuoti, savo darbus A.Patamsis ėmė siųsti ir į įvairius Lietuvos dienraščius. Nuo 1929 m. kaip tvirtino pats fotografas, už tai gaudavo net honorarą. Vėliau jis net bandė stoti į Lietuvos žurnalistų sąjungą, tačiau nesėkmingai. Nemažai jo darbų kariuomenės bei šaulių temomis buvo publikuota žurnaluose „Karys“ bei „Trimitas“. Beje, iki pat Antrojo pasaulinio karo šaulystė užėmė labai svarbią vietą A.Patamsio gyvenime: gyvendamas Panevėžyje priklausė antrajai šaulių kuopai, nuolat ugdė karinį pasirengimą, dalyvaudavo šaudymo varžybose, kur ne kartą pasižymėjo aukštais pasiekimais.

1933 metais jis vedė septyniolikos dar neturėjusią Panevėžio amatų mokyklos mokinę Vladislavą Kulešytę. Tais pačiais metais jaunai šeimai gimė pirmagimė dukra, vėlesniais metais jie sulaukė dar keturių vaikų, tiesa, du iš jų mirė kūdikystėje. Iki karo Patamsiai gyveno gan pasiturinčiai, net samdė tarnaitę. Tiesa, ar dėl vis gausėjančios šeimos, ar dėl kitų priežasčių, Panevėžyje jie gan dažnai keitė nuomojamus būstus – iš buto keldamiesi į erdvesnius namus (per septynerius metus iki pirmosios sovietų okupacijos Z.Pikelytė nustatė net penkis skirtingus šeimos namų adresus).

Užgriuvus sovietų, o vėliau nacių okupacijai, gyvenimas kardinaliai pasikeitė, o permainos palietė ir Patamsių šeimyną. Manoma, kad dar iki karo A.Patamsis uždarė savo fotoateljė ir dirbo „Lietūkio“ malūne paskirstymo punkto vedėju.

1944 m. frontui artėjant link Lietuvos, A.Patamsis su bendražygiais šauliais prisijungė prie Žemaitijoje organizuotos Tėvynės apsaugos rinktinės. Liepos pabaigoje jis atsisveikino su savo žmona, tuomet dar nežinodamas, kad tai bus paskutinis jų susitikimas. Kaip vėliau jis rašė savo prisiminimuose, „su savimi tuomet turėjau tik šautuvą, kuprinę su reikalingiausiais daiktais, keliasdešimt reichsmarkių ir motociklą“.

Prie Platelių, anot paties A.Patamsio, susibūrus tūkstančiui vyrų, buvo įkurta stovykla, kur, laukiant artėjančių sovietų, vyko lauko pratybos bei pasiruošimas žūtbūtinei kovai. „Tą rudenį mūsų rinktinei buvo pavesta stabdyti dalinių puolimą Klaipėdos kryptimi prie Sedos. Buvom prastai ginkluoti, trūko automatinių ir prieštankinių ginklų, kulkosvaidžių, artilerijos buvo tik ašaros, keli pabūklai. 1944 spalį rusų smogiamoji armija įsitvirtino prie Sedos ir pasiruošė puolimui“, – savo atsiminimuose rašė A.Patamsis.

Lietuvos istoriografijoje spalio 6 d. vykęs mūšis žinomas kaip Sedos kautynės. Deja, tai tapo paskutiniu mėginimu atvirai pasipriešinti iš Rytų plūstantiems Raudonosios armijos daliniams. Neatlaikiusios agresorių „geležies ir ugnies puolimo“ Lietuvos karių bei savanorių gretos buvo išblaškytos. Mūšio metu žuvo keli šimtai karių, kelios dešimtys jų pateko į nelaisvę. Rinktinės likučiai pasiekė Klaipėdą, iš kurios dalis ėmė trauktis į Rytų Prūsiją, kiti išsisklaidė ir vėliau įsitraukė į partizanų gretas.

A.Patamsis taip pat pasuko Vakarų kryptimi, vildamasis, kad Lietuvą palieka tik trumpam laikui. Tačiau kaip ir tūkstančio kitų jo laukė ilga ir sunki odisėja per karo nusiaubtą Europą: per Piliavą (Pillau, dabar – Baltijskas, Kaliningrado sritis), Karaliaučių, Leipcigą, Halę, galiausiai jis atsidūrė Viurcburgo pabėgėlių stovykloje. Čia, anot paties A.Patamsio, karui pasibaigus gyvenimas ilgainiui ėmė normalizuotis  – pradėjo veikti įvairios pabėgėlių mokymo įstaigos, buvo leidžiama spauda, vyko kultūrinis gyvenimas.1946 m. susitaupęs pinigų Antanas nusipirko naudotą fotoįrangą ir atidarė fotoateljė, kurią savo pirmagimės dukros garbei pavadino „Gražina“.

Beje, Lietuvoje likęs A.Patamsio stiklo negatyvų archyvas neišliko. Fotografui išvykus į Vakarus, jo darbai liko namų sandėliuke, o vėliau žmona viską užkasė daržo pakraštyje, kad nepakliūtų sovietams į rankas kaip žmonių atpažinimo priemonė. Iki mūsų dienų išliko tik nuotraukos, kurias savo šeimų albumuose išsaugojo žmonės, taip pat pavieniai kadrai, fotografui padaryti pabėgėlių stovykloje ar kelionėje per Atlantą.

1948 m. gavęs Niujorke gyvenusios sesers Annos Baksys iškvietimą, jis vienu pirmųjų karo pabėgėlius gabenusiu laivu išplaukė į Ameriką, kur pradėjo naują gyvenimą. „Viskas, ko buvau pasiekęs Lietuvoje, čia buvo nieko verta. Reikėjo pradėti gyvenimą nuo nulio. Turėjau tik dvi rankas ir begalinį norą dirbti ir užsidirbti, kad anksčiau ar vėliau atsivežčiau čia savo vaikus“, – rašė A.Patamsis. Ši fotografo svajonė išsipildė tik po trijų dešimtmečių, kai 1978 m. dukra Gražina pirmą kartą aplankė tėvą. Savo sūnus Tautvydą ir Pranciškų jis išvydo dar kiek vėliau.

Įsikūręs ir 1949–1980 m. gyvendamas Niujorke bei Greit Neke (Great Neck, Long Ailendas, Niujorko valstija), A.Patamsis iš pradžių dirbo statybininku, vėliau ėmėsi ir nekilnojamojo turto verslo. Jis pirko sklypus, pats statė ar remontuodavo senus namus Niujorko priemiesčiuose Long Ailende (Long Island), o paskui juos nuomojo. Nuo 1959 m. ėmė plėtoti tokią veiklą ir kurortiniame mieste Keip Korale (Cape Coral, Floridos valstija). 1980-aisiais jis ir pats visam likusiam gyvenimui persikėlė į Floridą.

Laisvalaikiu A.Patamsis aktyviai įsitraukė į lietuvių bendruomenės veiklą, buvo vienas Amerikos lietuvių bendruomenės Greit Neko apylinkės kūrėjų, dalyvavo Niujorko lietuvių prekybos rūmų veikloje, rašė straipsnius išeivių spaudoje, rėmė jos leidybą, gyvendamas Floridoje prisidėjo prie lietuvių kultūros renginių organizavimo, bendravo ir rėmė išeivių pranciškonų vienuoliją Kenebankporte (Kennebunkport, Meino valstija).

Kaip savo knygoje teigia fotografo gyvenimo ir kūrybos tyrinėtoja Z.Pikelytės, atskirtas nuo šeimos ir tapęs našliu, 1960 m. Amerikoje A.Patamsis vedė tokio pat likimo lietuvaitę, buvusią mokytoją Sofiją Voroneckaitę-Jakienę. Vis dėlto, ši santuoka truko neilgai: paaiškėjus, kad per karo audras pradingęs Jakienės pirmasis vyras yra gyvas, 1968 m. santuoka iširo. Likusią gyvenimo dalį Antanas nugyveno vienas, tačiau jis nuolat palaikė ryšius tiek su lietuvių bendruomene, sesers bei trijų Amerikoje gyvenusių tėvo seserų šeimomis, o laiškais ir su Lietuvoje likusia dukra Gražina bei kitais artimaisiais.

1996 m. balandžio 3 d. A.Patamsis mirė nuo sunkių sužalojimų, patirtų eismo įvykyje. Po kelių mėnesių urną su jo palaikais buvo parskraidinta į Lietuvą ir palaidota Panevėžyje, Kristaus Karaliaus katedros kapinėse, šalia Antano žmonos Vladislavos.

Nuotraukos Antano Patamsio iš Panevėžio kraštotyros muziejaus fondų bei Artūro Patamsio archyvo

Tekstą parengė Gediminas Kajėnas pagal Zitos Pikelytės knygą „Fotografas Antanas Patamsis. Panevėžys“ (Panevėžys, 2023)

Įgyvendinimas Lina Zaveckytė