Epochos metraštininkas Algimantas Žižiūnas – nuo savadarbio fotoaparato iki Lietuvos rekordų knygos 

Multimedija parengta 15min bendradarbiaujant su Lietuvos centriniu valstybės archyvu, įgyvendinant publikacijų ciklą „Fotografų Lietuva: pasakojimai vaizdais“.  

„Fotografijose – mano gyvenimas, fotografijose – mano meilė...“ – tokį įrašą savo dienoraštyje yra palikęs žinomas Lietuvos fotografas, žurnalistas ir visuomenininkas Algimantas Žižiūnas (1940–2023). Daugiau nei per keturis kūrybos dešimtmečius jis sukūrė ne vieną įsimintiną ciklą, o dirbdamas su didžiule aistra ir atsidavimu sukaupė įspūdingą asmeninį per 1 mln. fotografijų bei negatyvų archyvą. „Portreto meistru“, „fotografijos milžinu“ bei „epochos metraštininku“ tituluojamas kūrėjas, anot artimųjų bei bičiulių, buvo santūrus ir mažakalbis darboholikas, visiškai atsidavęs savo gyvenimo meilei – fotografijai. 

Fotografija ir tekstas A.Žižiūną lydėjo nuo pat jaunystės: jis itin mėgo skaityti knygas, vėliau pradėjo rašyti tekstus iš mokyklos gyvenimo, kuriuos kartu su paties darytomis nuotraukomis siųsdavo į laikraščių redakcijas. Pasak jo žmonos Pranciškos Reginos Liubertaitės, parengusios knygą „Lemtis būti fotografu“, pirmąjį fotoaparatą Algimantas susikonstravo savo rankomis. Vėliau, iš pirmųjų rašinių susitaupęs pinigų, dar kiek pridėjus ir mamai, nusipirko fotoaparatą „Smena“. Šitaip per gyvenimo dešimtmečius nuosekliai jungdamas tekstą su vaizdu, A.Žižiūnas galiausiai ėmėsi kurti ir didžiausią, itin konceptualų savo fotografijų ciklą „Veidai ir mintys“, kuriame – per 2000 žinomų žmonių portretų bei jų pačių rankomis užrašytų minčių apie gyvenimą, kūrybą, tikėjimą, žmogiškumą ir pan.

Vis dėlto jo kelias iki kūrybinio išsipildymo nebuvo toks lengvas ir paprastas. Būsimo fotografo tėvas Kazys Žižiūnas buvo nužudytas 1941-ųjų metų Birželio sukilimo laikotarpiu, jo palaikai užkasti bendrame kape buvusiose senosiose miesto kapinėse Kauno centre. Ši istorija sovietmečiu buvo tapusi „juodąja dėme“. Maža to, 1956 metais dalyvaudamas Kauno Vėlinių įvykiuose ir pats Algimantas pateko į sovietų saugumo akiratį: buvo suimtas, įkalintas, tardomas, po kelių dienų paleistas, tačiau ir vėliau nuolat stebėtas. Būtent tai nulėmė ir nemenką aplinkkelį, kurį menininkas buvo priverstas padaryti siekdamas savo gyvenimo svajonės.  

Pasak fotografo žmonos, sukirstas per lietuvių kalbos brandos egzaminą, A.Žižiūnas metė mokyklą, dirbo šaltkalviu, kroviku, o vakarais lankė Darbo jaunimo mokyklą. „Darbovietė turėjo fotolaboratoriją, jos viršininkas pakvietė pereiti į ją. Deja, neilgam. Kai administracija sužinojo, kokio žmogaus jis sūnus, grąžino į juodadarbio vietą. Supratęs, kad jo svajonė dirbti mėgstamą darbą niekada neišsipildys, Algimantas įstojo į Maisto pramonės technikumą. Tapo vyndariu, o 1963 metais gavo paskyrimą į Anykščių vyno gamyklą, kur išdirbo tik privalomus dvejus metus“, – pasakojo P.R.Liubertaitė. 

Būtent čia laisvu nuo darbo metu jis pradėjo nuosekliai fotografuoti Anykščių krašto gyvenimą, o pažintis su vyresnės kartos fotografu Izidoriumi Girčiu išaugo į artimą bičiulystę, kurios neatsiejama dalimi tapo ir praktinės fotografijos patirtys itin reikšmingos jaunajam fotografui. I.Girčio įkvėptas ir padrąsintas A.Žižiūnas ėmėsi kryptingai fotografuoti žmonių portretus, kurie ilgainiui tapo jo kūrybos vizitine kortele.  

1965 m. Algimantas tapo Anykščių rajono laikraščio „Kolektyvinis darbas“ fotokorespondentu ir literatūriniu darbuotoju. Jis nenuilsdamas fotografavo įvairius renginius, kultūrinius įvykius, vienu metu kūrė keletą fotografijų ciklų, taip pat rašė straipsnius į laikraščius ir žurnalus, dalyvaudavo respublikinėse ir tarptautinėse fotoparodose, suorganizavo pirmąją Anykščių rajono fotomėgėjų darbų parodą. Maža to, neakivaizdžiai studijavo žurnalistiką Vilniaus universitete, o 1973 metais tapo diplomuotu žurnalistu. Pasak P.R.Liubertaitės, žurnalistika buvo jo pragyvenimo šaltinis, o fotografija – tikrasis pašaukimas ir lemtis. 

1970 m. A.Žižiūnas persikėlė gyventi į Vilnių. Dirbo savaitraščiuose „Kalba Vilnius“, „Dialogas“, dienraštyje „Komjaunimo tiesa“, žurnale „Mokykla“. Taip pat tuo metu, o ir vėlesniais metais bendradarbiavo su žurnalais „Jaunimo gretos“, „Švyturys“, „Nemunas“, „Girios“, laikraščiais „Žalioji Lietuva“, „Literatūra ir menas“, „XXI amžius“, „Lietuvos aidas“, su JAV lietuvių laikraščio „Draugas“ redakcija. 

Paklausta, kokios temos labiausiai domino A.Žižiūną, jo žmona teigė, kad lengviau būtų pasakyti, kas jo nedomino... „Jis lankėsi įvairiuose renginiuose, šventėse, mugėse; kalbino žmones, bendravo, nuolat ieškodamas tinkamo veido ir kadro.  Dienomis fotografavo, ėjo per redakcijas atiduoti užsakytas nuotraukas, susitikti su nufotografuotais žmonėmis. Vakarais fotografavo renginiuose, ryškino juosteles, darė nuotraukas, o naktys likdavo kūrybai. Dažniausiai iki paryčių kurdamas nuotraukas daug eksperimentavo, ieškojo derinių. Taip gimė ne vienas meninis ciklas „Mano vizijų moterys“, „Aktai“, „Vizijos“, dokumentinės temos „Dainuojanti Lietuva“, „Atgimimo metraštis“, „1991 m. sausio įvykiai“, kritikų labiausiai vertinami „Portretai“ bei „Veidai ir mintys“. Pastarieji neabejotinai padėjo pagrindus formuojantis portretinei Lietuvos fotografijai“, – teigė P.R.Liubertaitė. 

Ypatingo nuoseklumo, pasirengimo, kantrybės ir komunikabilumo pareikalavo tris dešimtmečius A.Žižiūno kurta rašytojų, dailininkų, muzikų, mokslininkų, visuomenininkų, lietuvių išeivių, užsienio svečių ir tikrų garsenybių portretų kolekciją su jų autografais. Čia galima aptikti Juozo Miltinio, Antano Miškinio, Juozo Grušo, Antano Poškos, Pauliaus Širvio, Janinos Degutytės, Sigito Gedos, Kazimiero Vasiliausko, Juozo Urbšio, Vytauto Landsbergio, Romualdo Ozolo, Valdo Adamkaus, Vytauto Kernagio, taip pat JAV avangardo poeto Alleno Ginsbergo, Nobelio premijos laureato Czesławo Miłoszo, litvako dailininko Arbito Blato ir daugelio kitų portretus bei užrašus ant nuotraukos. 

Štai kaip visą šį kūrybinį procesą nupasakojo A.Žižiūno žmona: „Pirmiausia jis pasikalbėdavo su žmogum, kurį buvo numatęs įamžinti ir kuris jam atrodė svarbus Lietuvos kultūrai, menui ar mokslui. Jei atrinktasis sutikdavo, fotografuodavo jį keliose vietose arba dalyvaujantį įvairiuose renginiuose. Paskui iš padarytų nuotraukų atnešdavo keletą variantų išsirinkti tinkamiausią, ir ant atskiro lapo juodos spalvos rašalu reikiamo storio plunksna prašė ranka užrašyti savo motto, credo ar minčių apie kūrybą, darbą, gyvenimą. Jei iš karto neužrašydavo, siūlydavo pagalvoti. Susitikdavo dar kartą. Tada fotografuodavo gautą tekstą, derindavo didelio formato nuotrauką su tekstu ir vėl fotografuodavo. Tokiu būdu Algimantas padarė daugiau nei 2000 fotografijų ciklą“, – pasakojo P.R.Liubertaitė.  

Dažnai kitoje nuotraukos pusėje A.Žižiūnas dar ir savo ranka užrašydavo istoriją apie bendravimo su portretuojamuoju aplinkybes, nutikimus bei įspūdžius. Visos tos istorijos tikroviškos – skirtingos, neišgalvotos. Šie aprašymai taip pat užėmė nemažai laiko. Fotografo žmona menininką apibūdina kaip stropų ir itin smulkmenišką – siekdamas nepriekaištingo rezultato jis retušuodavo net ir mažiausius nuotraukų taškelius. „Kartą paprašiau parodyti, ką yra padaręs vertingo ir įdomaus. Liepė nusiplauti rankas ir išsiimti švarią nosinę. Tik tada galėjau apžiūrėti nuotraukas“, – prisiminė P.R.Liubertaitė. 

Ši A.Žižiūno sukurtų portretų su mintimis bei autografais kolekcija daugybę kartų buvo rodyta ir iki šiol teberodoma parodose visoje Lietuvoje. 2003 metais ji įtraukta į Lietuvos rekordų knygą. Visą per daugiau nei keturis kūrybos dešimtmečius padarytų nuotraukų ir negatyvų rinkinį pats menininkas 2015 metais padovanojo Lietuvai. Šiandien ši įspūdingo dydžio kolekcija saugoma, skaitmeninama ir archyvuojama  Valstybės archyvo Fotodokumentų skyriuje. 

Teisus buvo fotografijos kritikas Skirmantas Valiulis, kuris kitados žvalgydamasis po A.Žižiūno portretų parodą pabrėžė, kad laikas ir istorija šiuos darbus sustatys į savo vietą, o unikalus fotografijų rinkinys ilgainiui įgys „vizualinės archeologijos bruožų“. Šiandien iš šių nuotraukų į mus žvelgiantys gerai atpažįstamų, mylimų, o kartais ir kiek primirštų asmenybių portretai liudija nenumaldomai tekančio laiko galią ir mūsų žmogiškas pastangas savo gyvenimus pripildyti prasmės, džiaugsmo ir kūrybos blyksniais.  

Nuotraukos Algimanto Žižiūno iš Lietuvos centrinio valstybės archyvo 

Tekstas Gediminas Kajėnas 

Įgyvendinimas Lina Zaveckytė