Fotografė Inga Dinga: „Tamsioji estetika man gan artima“

Kiekvieną kartą, paraginta atrinkti savo nuotraukas peržiūrai, išgyvenu tai kaip gan sudėtingą užduotį – aš neturiu ir, ko gero, nenoriu turėti vientisos stilistikos ar tematikos. Varomoji mano jėga yra smalsumas ir būtent tai dažnai mane veda labai skirtingais keliais.

Dažniausiai aš esu fotografė-stebėtoja, ne fotografė-režisierė. Didžiausią malonumą patiriu, fotografuodama natūraliai atrastą siužetą ar sceną, tačiau viską interpretuoti galiu taip, kad iš tiesioginės realybės nedaug kas telieka. Žinoma, čia kalbu ne apie skaitmeninę postprodukciją, o apie pasirinktą fotografavimo techniką, nustatymus, kadravimą, iškreipiantį perspektyvą, spalvas, nuotaikas. Galbūt tokiu būdu aš ieškau mistikos kasdienybėje? Atvirai sakant, nors nesu prietaringa ar tikinti keistais dalykais, tamsioji estetika man yra gan artima.

Savitai atmosferai sukurti dažnai naudoju rankų darbo pinhole (camera obscura) kameras, „žuvies akies“ objektyvus, pasenusias juostas. Nors iš tiesų fotografuoju daug ir bet kuo – juostiniais, momentiniais, skaitmeniniais fotoaparatais, telefonu, skaneriu ir t.t. Šventai tikiu, kad geriausias fotoaparatas visada yra tas, kuris tuo metu yra po ranka, nes pačios brangiausios yra autentiškos akimirkos.

Visai kas kita yra užsakomosios fotosesijos, kai su klientu iš anksto apgalvoji vietas, įvaizdžius, priemones, siužetus. Tada manyje prabunda ir režisierė, ir stilistė, ir meno direktorė. Nefotografuoju to, kas man pačiai neįdomu, gal todėl į mane ir nesikreipia tie, kam mano matymas nepriimtinas.

Pati beveik nekuriu didelių, ilgalaikių teminių projektų – tai man atrodo nuobodu. Kita vertus, kruopštumo man tikrai netrūksta – esu įgyvendinusi idėjas, kurios toli gražu neapsiriboja vien mygtuko nuspaudimu. Pavyzdžiui, kaip mozaiką sudėliojau didžiulį pointilistinį fotopaveikslą iš 475 momentinės fotografijos kortelių „Sentimentų banga“; esu išsiuvinėjusi A2 formato paveikslą pagal savo nuotrauką „Vienatvė“, tačiau tai nėra tas pats, kas kelis mėnesius ar net metus skirti vienai temai.

Fotografijoje tam tikri teminiai rinkiniai man susiformuoja savaime – apžvelgusi kompiuteryje sugulusius aplankus, matau, kad daug fotografuoju moterų. Nemažai fotografuoju ir save pačią, tačiau ne todėl, kad bučiau narcizė ar kad tai būtų labai patogu. Paprasčiausiai po ranka dažnai tiesiog nebūna kito modelio, o dauguma mano kadrų kaip tik ir yra apie žmogų, ir ne taip svarbu, kad išgalvotą.

Dar viena mėgstama mano tema, taip pat susijusi su žmogumi, – tai gatvės fotografija, kasdienybės momentai.

Kelionėse aš nebandau susilaikyti nuo turistinių atvirukų fiksavimo – fotografuodama, nesiorientuoju į tikslą, nes pats procesas man jau yra vertybė, pramoga ir gyvenimo būdas. Gal todėl kai kurios išfotografuotos, bet neišryškintos fotojuostelės metų metus guli stalčiuose – juk žiūrėti „pamirštus“ kadrus yra kur kas įdomiau. Maža to, kaip tik susvetimėjimas, distancija, nuo užfiksuoto momento praėjus keleriems metams, palengvina kadrų atranką, o kartu ir leidžia atrasti kažką, ko intuityviai užfiksavusi iškart nesugebėjau įvertinti ar atidėjau kaip neįdomų, nieko vertą kadrą.

Dar šiek tiek apie „moters“ temą. Galbūt ji kažkam gali pasirodyti seniai išsemta arba labai lėkšta – juk moterys buvo vaizduojamos jau seniausiuose iki mūsų dienų išlikusiuose meno kūriniuose – pradedant urvinių žmonių piešiniais ir venerų figūrėlėmis. Istoriškai moterys pirmiausia buvo vaizduojamos kaip buities, medžioklių, ritualų dalyvės, taip pat, kaip vaisingumo simboliai arba deivės. Pamažu moters įvaizdis tapo ir erotizuotas, ir demonizuotas, o tradicinės religijos sukūrė ir moteris-idealus: madonas bei šventąsias.

Ko gero, visi istoriniai moters vaidmenys nesvetimi ir mano nuotraukoms – daugumą jų galėčiau iliustruoti iš savo fotoarchyvų. Tačiau aš neturiu tikslo išskirti ir pabrėžti kažkurių „tipinių moters savybių“ – tai man atrodo lėkšta.

Savo darbuose nevengiu erotiškumo, bet mėgstu eksperimentus su forma ir perspektyva, kurie moters kūną paverčia keistu, iškraipytu, nepatraukliu – kūnas tuomet prilygsta moliui arba abstrakcijai. Beje, tai gali būti ir vyro ar gyvūno kūnas – tiesiog su moterimis man paprasčiau dirbti, o ir modelį rasti yra žymiai lengviau.

Kitas dažnas mano fotografijų leitmotyvas – tai moteris-ragana, moteris-deivė, antgamtinė ar tamsi būtybė – tai taip pat gimsta iš mano palankumo jau minėtai tamsiajai estetikai, o ne iš išskirtinai moterims priklausančių bruožų.

Atvirai sakant, mane erzina skirstymas į „žmogų“ ir „moterį“. Į tai visada reaguoju sarkastiškai. Manau, kad išsivysčiusiose visuomenėse šis barjeras yra įveiktas negrįžtamai ir aš tikiuosi, kad vis daugiau mergaičių visame pasaulyje galės tiesiog neužduoti sau klausimo, ar jos turi gyventi „prisimindamos, jog yra moterys“.

Kur kas svarbiau, kad kiekvienas žmogus prisimintų, jog jis turi būti žmogumi.

Nuotraukos ir tekstas Inga Dinga

Įgyvendinimas Gediminas Kajėnas ir Lina Zaveckytė