Nematomą muziejų gyvenimą fotografuojantis Vadimas Šamkovas: sveiki atvykę į muziejų užkulisius

Dažnai iš žinomų fotomenininkų pasakojimų girdime, kad fotografija jie susidomėjo dar jaunystėje, matydami, kaip fotografuoja ir nuotraukas spausdina jų tėvai, vyresni broliai ar mokytojai. Tačiau tai nėra mano istorija.

Iki mokyklos baigimo nei su fotografija, nei su jokiais menais neturėjau nieko bendra. Tik 2004 metais baigęs vidurinę supratau, kad kuklūs mano mokslo pasiekimai neleidžia turėti didelių perspektyvų, tad nusprendžiau pasukti profesinio mokymosi keliu ir ėmiau studijuoti fotografiją Baltupių profesinėje mokykloje (dabar Vilniaus paslaugų verslo darbuotojų profesinio rengimo centras, – red. past.) 

Kodėl būtent fotografija – to negaliu paaiškinti iki šiol... Tai buvo spontaniškas ir visiškai atsitiktinis pasirinkimas. Tačiau būtent nuo to prasidėjo mano pažintis su fotografija, taip pat ir kinu, muzika bei dailės parodomis. Aš visa galva įkritau į iki tol man nežinomą ir nepatirtą kūrybos ir meno pasaulį, o vartydamas albumus fotografijoje atradau savo autoritetus. 

Galiausiai su jaunatvišku maksimalizmu panirau į analoginės fotografijos alchemiją, ėmiau ieškoti kūrybinio įkvėpimo ir net jaustis tikru menininku. Po dvejų metų, kaip ir priklauso „tikram menininkui“, jau mačiau save studijuojantį Dailės akademijoje... Tačiau čia neįstojau, tad teko pasukti į Vilniaus dizaino ir statybų kolegiją, žinoma, toliau gilinantis į fotografijos paslaptis. Kitokio gyvenimo jau ir negalėjau įsivaizduoti – tik kūryboje ir tik su fotoaparatu rankose.  

Baigęs studijas, šen bei ten pasitrainiojęs ir padirbėjęs, apie 2011 metus įsidarbinau Lietuvos nacionaliniame dailės muziejuje „aukštos kvalifikacijos darbininku“. Dabar tai vadinama „parodų techniku“, na, o realybėje – tiesiog parodų kabintojas. Tai gan mechaninis, nuobodokas, fizinių jėgų ir techninio išmanymo reikalaujantis darbas.  

Paprastai kalbant – tuščiose muziejų bei galerijų salėse mes darome parodas. Mes – tai parodų technikai, architektai, dizaineriai, menininkai bei kuratoriai. Būtent apie šiuos darbininkus ir jų kasdienį darbą ir yra mano fotografijų ciklas „Dirba žmonės“. Tai savotiški muziejų užkulisiai, nefasadinė jų pusė, nematomas parodų gyvenimas. 

Šį ciklą pradėjau fotografuoti atsitiktinai maždaug prieš dešimtmetį. Kaip ir įprasta, tuomet Nacionalinėje dailės galerijoje kabinome, dėliojome ir klijavome naują parodą. Darbas lėtas ir nuobodus. Norėdamas šiek tiek prasiblaškyti, pasiėmiau savo išmanųjį telefoną ir padariau kelis kadrus su dirbančiais kolegomis. Tas kelias akimirkas aš atsitraukiau nuo savo įprasto darbo, nuo baltų sienų ir pažvelgiau į aplinką kitu žvilgsniu – tartum iš šalies. Man tai buvo savotiška terapija – trumpalaikė ir efektinga.  

Lyg ir nieko reikšmingo neįvyko, bet aš pajutau tos konkrečios akimirkos žavesį. Žmonės tiesiog dirba savo darbą, tačiau šioje parodų salės erdvėje tarp įvairiausių meno kūrinių slypi įdomiausi siužetai, kurie vienu metu yra ir visiška muziejaus gyvenimo buitis, ir istorinis įvykis, ir gal net šis tas daugiau...  

Darbininkai stovintys ant kopėčių ir jų judesių choreografija, žmogaus bei už jo nugaros esančio paveikslo panašumai, rankų, kurios ant sienos kabina paveikslą, plastika, skulptūros glostymai – visa tai tartum scenos iš teatro ar filmo. Skirtumas tik tas, kad muziejaus erdvėse visa tai vyksta natūraliai, be jokios režisūros ir išankstinio sumanymo. Ir be žiūrovų. Na, nebent aš į šalį padedu savo darbo įrankius ir išsitraukiu telefoną ar fotoaparatą.  

Į visą šį ciklą galima žiūrėti ir kaip į muziejų bei galerijų reklamą, galimybę pamatyti, kaip ir iš ko atsiranda paroda. Tuo pačiu – tai ir įvairius „juodus“ darbus dirbančių žmonių parodymas: štai jie, nematomi muziejų gyvenimo darbininkai, kuriems leidžiama rankomis liesti meno kūrinius ir kurių dėka parodose yra į ką žiūrėti. 

Šios nuotraukos, kaip ir kiti mano ciklai tiek iš muziejaus kasdienybės („Autoportretai“, „Žmonės muziejuje“), tiek iš gatvės ar kaimo gyvenimo („Miestadieniai“, „Kaimadieniai“) yra savotiški dienoraščio įrašai – aš fiksuoju tai, kas vyksta prieš mano akis be jokių planų ir didelių ambicijų.  

Didžiausias džiaugsmas praėjus kuriam laikui savo feisbuko paskyroje vėl atrasti šiuos vaizdo atsiminimus, kuriuos tą dieną užfiksavau prieš penkerius ar daugiau metų. Ką aš tada veikiau? Su kuo dirbau? Ir kokias nesurežisuoto gyvenimo mizanscenas stebėjau? 

Nuotraukos Vadimas Šamkovas 

Tekstą parengė Gediminas Kajėnas 

Įgyvendinimas Lina Zaveckytė