„Ūkų krantinė“ – pasivaikščiojimai su fotografu Broniumi Vytu Karaciejumi 

Nuo vaikystės domėjausi piešimu ir tapyba, o vėliau mane labai patraukė fotografija. Padedamas kaimyno, nusimanančio apie techniką, Tilžėje įsigijau pirmąjį savo fotoaparatą „Fed“. Šitaip ir pradėjau fotografuoti pradžioje savo artimiausią aplinką – namiškius, kaimynus, gamtą, o vėliau ir kur kas plačiau. Man tuomet ėjo dvylikti metai. Buvo 1960-ieji. 

Tuo metu jau gyvenau Šilutės rajone, kur ir prabėgo mano vaikystė. Sykį ūkio direktorius pamatęs, kad neblogai piešiu, išsiuntė mane į Šilutės kultūros namus su prašymu įrašyti mane  pasitobulinti į dailininkų kursus Vilniuje. Čia susipažinau su fotografu Rimantu Dichavičiumi, kuris ne tik davė pirmąsias fotografijos pamokas, mokė stebėti ir pastebėti aplinką, tačiau ir vedžiojo po Vilnių pasakodamas istorijas, atskleisdamas įdomiausias detales ir įvykius. Visi tuomet mes jo klausėme išsižioję. Visa tai man paliko didžiulį įspūdį ir ilgainiui į fotografiją aš įnikau visa galva. 

Netrukus aš stojau į Stepo Žuko technikumą Kaune, kur, be jokios abejonės, pasirinkau fotografijos specialybę. Čia lankiau paskaitas pas maestro Povilą Karpavičių, kuris supažindino su pačiomis įvairiausiomis fotografijos technikomis. Tai man buvo be galo svarbi mokykla, nes supratau fotografijos technologijos galimybes ir jos taikymo privalumus. Iki šiol savo kūryboje ir darbe tam skiriu didelį dėmesį, nors nuo analoginės fotografijos ir darbo su didintuvu bei chemikalais jau kurį laiką esu perėjęs prie skaitmenos. Tačiau technologijos išmanymas ir būtinybė taikyti skirtingus atvaizdo apdirbimo būdus niekur nepradingo. 

Savo kūryboje esu fotografavęs įvairias temas, tačiau didžiausią malonumą patiriu su fotoaparatu išėjęs į gamtą. Mane be galo traukia Neringos smėlynai, kaimo peizažai ir, žinoma, Klaipėdos, kurioje gyvenu, miestovaizdžiai – gamta čia tampa miesto dalimi, o miestas nejučia susilieja su gamtovaizdžiu.  

Vizualiai Klaipėda išskirtinė savo architektūra, miesto išplanavimu, taip pat, be jokios abejonės, ir pačia gamta. Ko vien verta Danės krantinė ir ją nusėdę laivai, miestui suteikiantys visiškai kitokius, netikėtus vizualinius akcentus. Kartais užtenka visai nedaug, kad nuotraukoje galėtum pajusti specifinį pajūrio kvapą, šiam kraštui ypatingą drėgmę bei vėją. 

Ypač tai justi miestą apglėbus rūkui. Mano ciklas „Ūkų krantinė“ kaip tik ir pasakoja apie šitokią Klaipėdą.  

Miesto paveikslui rūkas suteikia paslapties, maskuoja nereikalingas detales ir padeda žvilgsnį koncentruoti į svarbiausius dalykus. Juk dažnai, darant nuotrauką, fotografui tenka kai ką panaikinti, rasti kampą, iš kurio tam tikrų objektų, blaškančių dėmesį, nesimato. O rūkas suminkština vaizdą ištraukdamas tik tai, kas būtina. Tokiu būdu ir pati fotografija tampa įdomesnė ir subtilesnė. 

Tinkamiausias laikas tokiems darbams, be jokios abejonės, yra ruduo. Tuomet dažnesni tampa rūkai, spalvingumas – labiau vientisas – monochrominis, o nukritusi žaluma atidengia nuogesnį ir tuštesnį pasaulį. Ir vis dėlto, pajūrio nuotakai ir dvasiai pajusti nėra netinkamo meto – ji čia kiekvieną akimirką vis kitokia, nenuspėjama, pavyzdžiui, kaip debesys, bangos ir vėjas.

Nuotraukos Bronius Vytas Karaciejus 

Tekstą parengė Gediminas Kajėnas 

Įgyvendinimas Lina Zaveckytė