Įspūdingose Stanislovo Lukošiaus fotografijose – Kauno virsmas iš Laikinosios sostinės į sovietinį miestą 

Multimedija parengta 15min bendradarbiaujant su Kauno miesto muziejumi, įgyvendinant publikacijų ciklą „Fotografų Lietuva: pasakojimai vaizdais“. 

2026-aisiais sukanka 120 metų nuo Kauno fotografo, miesto metraštininko ir projektuotojo Stanislovo Lukošiaus (1906–1997) gimimo. Nors fotografija jis susidomėjo dar tarpukariu, o didžiąją jo archyvo dalį sudaro 6–9 sovietmečio dešimtmečių kūryba, vis dėlto iki šiol S.Lukošiaus pavardė buvo žinoma retam Lietuvos fotografijos istorijos tyrinėtojui ar entuziastui.  

Situacija iš esmės pasikeitė Kauno miesto muziejui 2021 metais pradėjus leisti fotografinių, pažintinių leidinių seriją „Kaunas Stanislovo Lukošiaus žvilgsniu“, kurioje išsamiai pristatomas šios išskirtinės asmenybės palikimas. „Pasivaikščiojimas po pradingusį miestą“, „Tarpukario architektūra“, „Industrinis miestas“ bei „Žmogus (ne)savo laike“ – jau patys knygų pavadinimai puikiai iliustruoja pagrindines šio fotografo temas.

Savo žvilgsnį daugiausia kreipęs į mylimo miesto pastatus, gatves bei kasdienį gyvenimą, per tris dešimtmečius S.Lukošius sukūrė išsamų ir spalvingą savojo laikmečio miesto portretą, kuriame atsispindi didžiuliai pokyčiai, ištikę Kauną po Antrojo pasaulinio karo, taip pat sovietinės industrializacijos laikotarpis, kurio metu ne tik prasiplėtė miesto ribos, tačiau gerokai pasikeitė ir jo panorama. 

Ten, kur savu laiku sustojo ne taip seniai atrastas tarpukario Kauno fotografas Antanas Ingelevičius, jo vietą, o kartu ir savotišką misiją įamžinti miestą postalininiu laikotarpiu perėmė nepailstantis dokumentalistas S.Lukošius. Per gyvenimą savo rankomis jis padarė daugiau kaip šimtą fotoalbumų, kuriuose užfiksavo Kauno miesto erdves, jų kaitą, asmeninę šeimos istoriją bei šventes, netikėtais pjūviais papildančias sovietmečio pasakojimą.  

S.Lukošius gimė 1906 metais Sukančių kaime, netoli Tryškių. Vėliau šeima persikėlė į Šarkalnės kaimą prie Virvyčios upės. Tėvai samdė mokytoją, tad skaityti ir rašyti lietuviškai jis išmoko namuose.  

1918–1926 m. Stanislovas mokėsi Telšių „Saulės“ (nuo 1925 m. – Vyskupo Valančiaus) gimnazijoje, aktyviai dalyvavo sportinėje bei kultūrinėje veikloje. Ypatingą įtaką gimnazijos gyvenimui turėjo 1920–1923 m. čia dėstęs filosofas Vilhelmas Storosta-Vydūnas. Manoma, kad ir pats S.Lukošius priklausė Telšių vegetarų draugijai, kurios veikloje dalyvavo ir vėlesniais metais tarpukariu.

1926 m. baigęs gimnaziją jis persikraustė į Kauną, kur įstojo į Lietuvos (nuo 1930 m. Vytauto Didžiojo) universiteto Technikos fakulteto Statybos skyrių. Būtent šiuo laikotarpiu S.Lukošius susidomėjo ir fotografija.

„Tai buvo 1930-ųjų vasarą, – pasakojo fotografas 1986 metais duotame interviu. – Tuo metu atlikau praktiką statybose netoli Panevėžio, gaudavau neblogą 300 litų atlyginimą. Tada ir įsigijau savo pirmąjį fotoaparatą, vokišką „Box Tengor“ – pailgą keturkampę dėžutę – skirtą pradedantiesiems fotografams mėgėjams. Aparatas buvo labai paprastas – turėjo tik vieną išlaikymą, tereikėjo diafragmą nustatyti. Bet nuotraukos išeidavo gražios, o ir formatas nemažas.“ 

Netrukus kiek geresnį, dumplinį fotoaparatą, S.Lukošius įsigijo iš pirmuoju jo fotografijos mokytoju tapusio Lietuvos kariuomenės pulko fotografo. Dar po metų, jo paties žodžiais tariant, paklojęs net tris šimtus litų, Kauno Laisvės alėjoje buvusioje fotoaparatų bei optikos parduotuvėje jis nusipirko labai gerą vokišką fotoaparatą, su kuriuo daugiausia ir fotografavo savo artimiausią aplinką, žmoną, draugus, kasdienę buitį bei Kauno vaizdus.  

Jau tuomet savo padarytas nuotraukas S.Lukošius pradėjo klijuoti į albumus, tokiu būdu tartum kurdamas savo archyvą, o kartu ir vienetinius nuotraukų katalogus, skirtus daugiausia asmeniniam naudojimui. Deja, 1946 metų pavasarį įvykęs didysis Kauno potvynis užliejo Stanislovo šeimos namus Vilijampolėje taip pražudydamas daug metų rinktą jo fotoatvaizdų bei atvirukų kolekciją, pirmuosius paties fotografo darbus ir visą jo techniką. 

Nuo Antrojo pasaulinio iki pat 1953 metų S.Lukošius išvis nefotografavo. Pasak jo, tuo užsiimti tiek vokiečių okupacijos, tiek karo, tiek ir pokario laikotarpiu buvo pavojinga. „Vokietmečiu už tokius darbus galėjai atsidurti gestapo nemalonėje ir patekti į IX fortą. Po karo, nors ir atsirado trofėjinių fotoaparatų bei fotografinės medžiagos, tačiau viešai fotografuoti taip pat buvo pavojinga. Nebent tik projektavimo reikalams, ir tai nemalonumų turėdavom: į saugumą nuvarydavo, tardydavo, skambindavo ir aiškindavosi, ar tikrai tas žmogus buvo atsisiųstas fotografuoti“, – savo prisiminimais dalijosi fotografas. 

Prie fotografijos rimčiau sugrįžti įmanoma tapo tik 1955 metais, kai tuometinio instituto „Litgiprogostroj“ Kauno dalyje (vėliau – Miestų statybos projektavimo instituto Kauno skyrius) buvo įkurta fotomėgėjų sekcija. Jos veikloje S.Lukošius dalyvavo labai aktyviai: drauge su kolegomis rengė bendras parodas, už jose eksponuotus darbus sulaukė nemažai premijų, taip pat rašė straipsnelius į laikraštį „Kauno tiesa“, kurie kartais būdavo iliustruojami ir jo paties darytomis nuotraukomis. 

1958 m. prie Žurnalistų sąjungos įsteigus Respublikinę fotosekciją, Stanislovas tapo pirmininko Adaukto Marcinkevičiaus pavaduotoju. Šitaip postalininiu laikotarpiu gerokai sušvelnėjus politiniam klimatui ir atsileidus režimo gniaužtams, daugiau galimybių atsirado ir jo paties kūrybai. Beje, 1960 metais S.Lukošiaus iniciatyva užgimė sumanymas išleisti pirmąjį po karo kolektyvinį Kauno fotografijų albumą. Deja, pasikeitusios aplinkybės nulėmė paskelbto konkurso vilkinimą, o albumas galiausiai taip ir nebuvo išleistas. 

Nuo 1959 m. dirbdamas Pramonės statybos projektavimo institute, S.Lukošius daugiau galimybių turėjo ir viešam miesto fotografavimui. Kaip profesionalų projektuotoją jį pirmiausia domino miestovaizdžiai bei miesto architektūra, tebestovintys bei griaunami senieji pastatai, taip pat ir naujosios sovietmečio statybos bei mieste vykstantys urbanistiniai pokyčiai.

Žinoma, neretai tokia fotografija anuomet buvo išnaudojamos propagandai siekiant parodyti, kaip „buržuaziniu“ laikotarpiu viskas buvo „blogai“ ir kaip į „gera“ gyvenimas pasikeitė atėjus tarybų valdžiai. Pasak istoriko Roko Sinkevičiaus, nors pirminė S.Lukošiaus darbo užduotis buvo įmažinti socialistinės statybos užmojus bei rezultatus, tačiau „su ne ką mažesniu entuziazmu jis fiksavo architektūrinį paveldą, net labiausiai laiko nuvargintas gatveles vaizduodamas estetiškai ir su pagarba“. 

1956 metais ruošiantis Miesto statybų projektavimo instituto inicijuotai parodai „Kauno užstatymo klausimai“, S.Lukošius nufotografavo net 600 senųjų miesto pastatų. Šitokiu būdu jis tapo pirmuoju Kauno fotografu, savo darbuose įamžinusiu pokarinio miesto vaizdus bei architektūrą. Beje, Vilniuje panašiu laikotarpiu tą patį darė Mečislovas Sakalauskas, dirbęs Paminklų konservavimo institute.

Vis dėlto S.Lukošiaus archyve tyrinėtojai atranda ir itin drąsių rakursų, vizualių sugretinimų bei objektų. Pavyzdžiui, Lietuvos savanorių kapų, bažnyčių, kryžių ar dar nesunaikintų nepriklausomos Lietuvos simbolių ženklų mieste. Už tokių darbų rodymą sovietmečiu autorius galėjo papulti į didelę nemalonę. Fotografas taip pat buvo įsijungęs į saugumo akylai stebėtą kraštotyrinį judėjimą: 1968 metais jis fotografavo Vydūno 100-mečiui skirtą studentų žygį į Rambyną, S.Dariaus ir S.Girėno skrydžio per Atlantą 35-osioms metinėms skirto paminklo Karių kapinėse atidengimą ir pan. 

Kaip prisiminė fotografo dukros, iš Vilijampolės į darbą keliaudamas pėsčiomis ar dviračiu, Stanislovas po ranka visada turėdavo ir fotoaparatą, kurį dažniausiai nukreipdavo į savo mylimą miestą – tarpukario modernizmo architektūrą bei medinius pastatus, viešus įvykius, panoramas bei vykstančius urbanistinius pokyčius. Tuo tarpu žmonės jo nuotraukose dažniausiai yra atsitiktiniai praeiviai, neužgožiantys pagrindinio veikėjo – miesto gyvenimo.  

Per 1956–1981 m. laikotarpį fotografas sukaupė keliolikos tūkstančių negatyvų su Kauno vaizdais rinkinį. Dokumentiškai fiksuodamas ne tik miesto centrą, naujamiestį, bet ir miesto pakraščius, fabrikų ir gamyklų statybas, taip pat to meto kasdienio gyvenimo fragmentus, S.Lukošius paliko įspūdingą savojo laiko portretą. Per pastaruosius penkerius metus išleisti net keturi jo fotografijų albumai papildo Lietuvos fotografijos istorijos puslapius, o kartu tampa ir intriguojančia kelione po Kauno metraštininko S.Lukošiaus miestą. 

Nuotraukos Stanislovo Lukošiaus iš Kauno miesto muziejaus kolekcijos 

Tekstą parengė Gediminas Kajėnas 

Įgyvendinimas Lina Zaveckytė