„Į Vilnių, į Vilnių – tą mylimą šalį!“: 1939-ųjų Lietuvos kariuomenės žygis – triumfas ir šešėliai
Multimedija parengta 15min bendradarbiaujant su Lietuvos nacionaliniu muziejumi ir Vytauto Didžiojo karo muziejumi, įgyvendinant publikacijų ciklą „Fotografų Lietuva: pasakojimai vaizdais“.
„Ėjom keliais, ėjom laukais, ėjom į priekį, tikėdamiesi sutikti vaizduotėje susikurtą priešą, tikėdamiesi užminuotų tiltų bei kitokių spąstų. Panaudojom visą įgytą karinį mokslą. Tai buvo geriausia praktika. Štai ir Vilnius ant kalvos. Graži sostinė Lietuvos. Nuo Panerių kalvų jau matosi bažnyčių bokštai, matosi miesto pastatų stogai... Jau netoli. Pulkas sustoja poilsio. Nusivalom dulkes, prakaitą, išblizginam ginklus, pailsim ir su nauja energija, viršijančia bet kokias ribas, pajudam į galutinį žygio etapą. Nuovargio nejauti – skriste skrendi. Ten tavo praeitis, ten tavo istorija, ten tavęs laukia sesės ir broliai, dešimtmečiais kentėję lenkų okupacinę priespaudą“, – šitaip jaunesnysis leitenantas Juozas Krakauskas prisiminė istorinį 1939 metų spalio 28 d. Lietuvos kariuomenės įžengimą į Vilnių.
Devyniolika metų – tiek truko nepriklausomos Lietuvos svajonė susigrąžinti istorinę šalies sostinę, o nuolat kartojamas šūkis „Mes be Vilniaus nenurimsim!“ tapo tarpukario Lietuvos patriotiniu simboliu bei antruoju himnu.
Visą šį laikotarpį Vilniaus atvadavimas buvo tautą vienijančia ir telkiančia idėja. 1925 m. tuo tikslu įkurta Vilniui vaduoti sąjunga, kurios nariais tapo ryškiausi visuomenės veikėjai. Šiai kampanijai buvo renkamos aukos, leidžiamas žurnalas „Mūsų Vilnius“ bei kiti leidiniai, rengtos pilietinės akcijos. Net 600 tūkst. Lietuvos gyventojų turėjo Vilniaus pasus, o prarastosios sostinės vardas skambėjo teatruose ir paskaitose, poezijoje bei dainose, posėdžiuose ir demonstracijose. Daugelyje šalies miestų bei miestelių centrinių aikščių buvo įrengiamos simbolinės Vilniaus salelės, prie kurių iškilmingai minėtos spalio 9-osios – Vilniaus praradimo – metinės bei kitos sukaktys.
Istoriko Artūro Svarausko teigimu, svajonė apie Vilnių liepsnojo kiekvieno lietuvio širdyje, tačiau politiniu lygmeniu konkretaus plano ar strategijos, kaip iš lenkų susigrąžinti okupuotą sostinę bei visą Vilniaus kraštą arba ką daryti juos atgavus, nebuvo.
„Prezidentas Antanas Smetona laikėsi pozicijos, kad už Vilnių būtina kovoti, štai kodėl per du nepriklausomybės dešimtmečius Kaune nebuvo pastatyti vyriausybės ar ministerijų rūmai – juk tai būtų simbolizavę susitaikymą su galutiniu Vilniaus praradimu. Tuo tarpu kai kurios politinės srovės, ypač ketvirtajame dešimtmetyje, svarstė galimybę atkurti diplomatinius santykius su Lenkija – gal net ir Vilniaus sąskaita. Visuomenėje tokie nuolaidžiavimai buvo vertinami kaip išdavystė, o Vilniaus klausimas suvoktas kaip principinis istorinės teisybės atkūrimas“, – pasakojo istorikas A.Svarauskas.
1938 metų kovą pasienyje įvykus incidentui, kurio metu buvo nušautas lenkų pasienietis, Lietuva gavo Lenkijos ultimatumą, po kurio nenoromis buvo priversta užmegzti diplomatinius santykius su ne itin mylima kaimyne. Vyriausybės sprendimu, netrukus buvo uždaryta Vilniui vaduoti sąjunga ir nebeleista viešai minėti spalio 9-osios metinių. Vis dėlto 1938 metų gegužės 5 d. įsigaliojusioje naujoje Konstitucijoje juodu ant balto buvo parašyta, kad Lietuvos sostinė tebėra Vilnius. Visa tai, anot istoriko A.Svarausko, puikiai iliustruoja, kokia sudėtinga ir jautri tarpukariu buvo Vilniaus problema.
Politinė padėtis radikaliai pasikeitė 1939 m. rugsėjo 1 d. Vokietijai užpuolus Lenkiją. Reaguodama į tai Sovietų Sąjunga rugsėjo 17 d. įsiveržė į rytines Lenkijos dalis, o rugsėjo 19 d. užgrobė Vilnių. Pasak A.Svarausko, Josifas Stalinas buvo sumanus politikas, tad, žinodamas lietuvių sentimentus Vilniui, sužaidė itin gudrų strateginį žaidimą. Spalio 10 d. Lietuva ir SSRS pasirašė savitarpio pagalbos sutartį, kuria Lietuvai buvo atiduotas Vilnius, o manais už tai šalies teritorijoje turėjo būti dislokuota 20 tūkst. raudonarmiečių. „Tuo metu užgimusi frazė „Vilnius – mūsų, o mes – rusų“ labai tiksliai atspindėjo visos šios situacijos dviprasmiškumą ir kainą, kurią Lietuvai teko sumokėti už Vilniaus susigrąžinimą“, – pabrėžė istorikas A.Svarauskas.
Nepaisant to, žinią apie atgautą Vilnių Lietuvos visuomenė sutiko itin pakiliai ir džiugiai: miestuose vyko spontaniškos eisenos, skambėjo sveikinimo kalbos bei dainos apie Vilnių. Štai kaip šis įvykis buvo aprašytas Lietuvos šaulių sąjungos žurnale „Trimitas“: „Žinia apie Vilniaus miesto ir dalies Vilniaus krašto sugrįžimą pirmiausia buvo paskelbtas per Kauno radiją. Tuojau iš radiofono pasigirdo Tautos himnas. Šoko visi iš savo vietų, sveikino vieni kitus, sveikino jautriai ir nuoširdžiai, tardami tik vieną brangiausią žodį – Vilnius! Miestų namai ir kaimų sodybos pasipuošė tautinėmis vėliavomis. Prasidėjo Vilniaus grįžimo šventė.“
Tuo metu Kaune skubiai imta ruoštis Vilniaus krašto perėmimui iš sovietų, įkurtas Vyriausiasis komitetas Vilniaus kraštui remti. Aukos plaukė ne tik iš Lietuvos gyventojų, tūkstantines sumas bei produkciją Vilniaus labui skyrė ir stambiausios šalies įmonės – „Pienocentras“, „Lietūkis“, „Maistas“, „Lietuvos cukrus“ bei kitos.
Parama Vilniaus bei viso Rytų Lietuvos krašto gyventojams buvo būtina tiek dėl sudėtingos ekonominės krašto padėties, tiek ir dėl neraminančių žinių, pasiekiančių iš Vilniaus. Po spalio 10 dieną pasirašytos savitarpio pagalbos sutarties Vilniuje prasidėjo sovietų kariuomenės plėšikavimai. Lietuvos kariuomenės vadas brigados generolas Stasys Raštikis taip apibūdino nerimą keliančią situaciją:
„Rusai (...) paskubomis rinko viską, ką tik galėjo, ir siuntė į Tarybų Sąjungą. Ypač daug jie išvežė turto iš buvusių Lenkijos karinių ir civilinių įstaigų. Visi kariniai sandėliai buvo ištuštinti. Buvo tuštinami ir kai kurie privatūs butai. Iš įstaigų ir iš buvusių vyresniųjų lenkų valdininkų butų buvo išvežti visi baldai ir visas kitas turtas. Ištuštėjo ir kai kurie nekariniai sandėliai. Fabrikai neteko geresnių mašinų ir įrankių. Buvo tuštinami net miesto sandėliai. Į Minską buvo išvežtas Vilniaus gudų istorinis archyvas, turėjęs labai daug ir labai svarbių Lietuvos istorijos, ypač Lietuvos didžiųjų kunigaikščių laikų dokumentų. Rusai aiškino, jog visa tai esąs raudonosios armijos grobis. Iš tikrųjų tai buvo joks karo grobis, bet paprasčiausias istorinio miesto ir gyventojų apiplėšimas.“
Jau spalio 12 d. Kaune iš įvairių Lietuvos kariuomenės padalinių buvo suformuota Vilniaus rinktinė, kurios užduotis buvo užimti Vilnių bei kitus didesnius šio krašto centrus, perimti naujos valstybinės sienos su SSRS kontrolę, atkurti krašte tvarką, užtikrinti gyventojų bei jų turto saugumą. Anot istoriko A.Svarausko, Lietuvos kariuomenės įžengimas į Vilnių turėjo ir dar vieną – galbūt net svarbiausią – uždavinį. „Tai buvo simbolinis ir demonstratyvus sostinės atsiėmimas, kur esminį vaidmenį atliko nepriklausomos Lietuvos kariuomenė“, – teigė istorikas.
Žygis į Vilnių prasidėjo spalio 16 dieną kariams bei karinei technikai pajudėjus keturiomis voromis Ukmergės–Širvintų, Kaišiadorių–Vievio, Utenos–Švenčionėlių bei Alytaus–Valkininkų kryptimis. Tačiau ne viskas vyko taip sklandžiai, kaip buvo tikėtasi. Net dešimčiai dienų kariuomenė turėjo sustabdyti žygį šalia buvusios administracinės Lietuvos ir Lenkijos linijos, kol rinktinės vadas generolas Vincas Vitkauskas su karine sovietų delegacija derino Rytų Lietuvos krašto perdavimo Lietuvos kariuomenei tvarką.
Žygis pratęstas tik spalio 27 d. 9 valandą ryto. Iškilminga ceremonija, kurią stebėjo ir fiksavo iš Kauno atvykę žurnalistai bei fotografai, įvyko ties Širvintomis. Šalia buvusią administracinę linija žymėjusio barjero vyko susitikimas su raudonarmiečiais, gen. V.Vitkauskas pasakė kalbą, kuri buvo transliuojama per radiją, pasienio karininkai perpjovė baltomis ir raudonomis juostomis pažymėtą kelio užtvarą ir ją sudegino čia pat užkurtame lauže. Galiausiai pasigirdus komandai, beveik po dviejų dešimtmečių pertraukos, Lietuvos kariai įžengė į Vilniaus kraštą.
„Kariniam orkestrui griežiant, kariuomenė pradėjo žygiuoti pro išpuoštus garbės vartus, – savo atsiminimuose rašė Lietuvos kariuomenės vadas Stasys Raštikis. – Kariuomenė žygiavo ne parado, bet karo žygio tvarka, t.y. su tinkama apsauga ir atsargumu. Pirmyn buvo pasiųsti tankų patruliai, po to ėjo žygio priekinė sauga ir pagaliau visa vora. Pakeliui prie kaimų ir miestelių buvo išstatyti žalumynais papuošti garbės vartai, iškabintos Lietuvos vėliavos ir dideli užrašai, sveikinantys žygiuojančią kariuomenę. Visur rinkosi daug vietinių gyventojų sveikinančių Lietuvos karius.“
Kariuomenės vado paminėta „apsauga ir atsargumas“ nebuvo atsitiktiniai. Dar prieš žygį Lietuvos kariai buvo informuoti apie galimą išblaškytų lenkų karių pasipriešinimą, partizanų išpuolius bei diversijas. Baimintasi, kad pakeliui gali būti užminuoti keliai, o Vilniuje – Žaliasis tiltas bei kareivinės. Iš Lietuvos karių vadovybė reikalavo aukštos moralės ir atsakomybės – žygio metu drausta vartoti alkoholį, kariai privalėjo rūpintis savo išvaizda ir tvarkingumu, būti mandagūs ir geros nuotaikos, maloniai bendrauti su Vilniaus krašto gyventojais bei užtikrinti jų pasitikėjimą.
1939 spalio 28 d. 12 val. 15 min. Lietuvos kariuomenės daliniai iš trijų pusių įžengė į Vilnių. „Nors ir buvo lietingas ir miglotas pavakarys, bet miesto gatvės buvo perpildytos laukiančiųjų, – savo prisiminimuose rašė garbės sargybos vadas, leitenantas Jonas Abraitis. – Dešimtys tūkstančių vilniečių mus sveikino kaip išvaduotojus, Lietuvos kariuomenei reiškė pagarbą, džiaugėsi jos sulaukę, nes žinojo, kad atžygiuodami atnešame laisvę, duoną, tvarką ir ramybę.“
Tiesa, pasitaikė ir vienas itin įžūlus akibrokštas. Nors iš anksto buvo sutarta, kad Lietuvos kariuomenei žengiant sostinės gatvėmis ims skambėti Vilniaus bažnyčių varpai, tačiau tuometinio Vilniaus arkivyskupo Romualdo Jelbzykowskio, garsėjusio antilietuviškomis nuostatomis, nurodymu, Lietuvos karius pasitiko varpų tyla. Maža to, sekmadienį, kuomet Aušros Vartuose buvo aukojamos lietuviškos mišios, daugumoje Vilniaus bažnyčių arkivyskupo paliepimu buvo meldžiamasi už Lenkijos atkūrimą.
Gedimino prospektą (tuomet A.Mickevičiaus) puošė plakatai: „Vilniaus gyventojai sveikina Lietuvos kariuomenę“, „Tegyvuoja Lietuvos kariuomenė“, „Sveikiname savo brolius! Išsiilgę Vilniaus lietuviai“. Tarp žiūrovų nemažai pasitaikė ir smalsautojų, kuriems buvo įdomu išvysti iškilmingai žygiuojančius pėstininkus, karius su dviračiais, Lietuvos kariuomenės artileriją bei kavaleriją, motorizuotus bei šarvuotus dalinius. Šis žygis centrinėmis Vilniaus gatvėmis truko apie tris valandas.
Tos pačios dienos vakarą penkiolika Lietuvos didžiojo kunigaikščio Gedimino pulko karių, vadovaujami J.Abraičio, iš sovietinės armijos perėmė sargybą Gedimino kalne.
Spalio 28-ąją, sekmadienį, Vilniaus atgavimo iškilmės prasidėjo pamaldomis Aušros Vartų koplyčioje. Po devyniolikos metų čia pirmą kartą skambėjo giesmės ir maldos lietuvių kalba. Kodėl šios iškilmingos pamaldos nevyko Vilniaus arkikatedroje – lieka istorine mįsle (gal tai taip pat buvo susiję su Vilniaus arkivyskupu R.Jelbžykowskiu?).
Po mišių visi dalyviai patraukė į Katedros aikštę. Čia, Gedimino kalno papėdėje, buvo išrikiuoti kariuomenės daliniai, šalia jų sustojo ir iš Kauno atvykusių įvairių organizacijų vadovai, Vilniaus karinės ir civilinės valdžios pareigūnai, Vilniaus lietuvių visuomenės vadovai, Vytauto Didžiojo universiteto studentai. Kitoje gatvės pusėje būriavosi didžiulė vilniečių minia.
14 val. 15 min. nuskambėjus trimito garsams, virš Gedimino pilies bokšto suplevėsavo Lietuvos trispalvė. Vėliavos kėlimo ceremonijos sargyboje stovėjo Šaulių sąjungos vadas pulkininkas Pranas Saladžius bei du pirmojo vėliavos iškėlimo 1919 m. sausio 1 d. dalyviai – atsargos pulkininkas leitenantas Petras Gužas ir aktorius Vincas Steponavičius. Šio įvykio metu gaudė Vilniaus bažnyčių varpai, o Lietuvos kariuomenės artileristai į dangų paleido 21 pabūklo šūvį.
Tuomet sekė iškilmingas kariuomenės paradas Vilniaus gatvėmis. Jis ir vėl, anot spaudos pranešimų, „sukėlė audras milžiniškų ovacijų, kurios sklido iš įvairių tautybių vilniečių“.
Po parado kariuomenės daliniai nužygiavo į Rasų kapines, kur buvo pagerbti už Lietuvos bei Vilniaus laisvę žuvę kariai savanoriai ir šauliai, taip pat tautos patriarchas Jonas Basanavičius. „Šiomis apeigomis ir buvo baigtos mūsų kariuomenės triumfalinio ir istorinio žygio į Vilnių iškilmės“, – spaudoje pažymėjo šių įvykių liudininkai.
Iškilmėms pasibaigus, o džiaugsmingoms fanfaroms nurimus, pasirodė visiškai kitokia Vilniaus realybė, atskleidusi įtemptą politinę bei socialinę sostinės, taip pat ir viso krašto padėtį. Visų pirma, Vilnius buvo smarkiai nukentėjęs nuo spalio 10–27 dienomis raudonarmiečių vykdytų plėšimų. Tikėtina, kad prie šių vandalizmų prisidėjo ir žemesniųjų socialinių sluoksnių vietos gyventojai.
Dar sekmadienį apie 800 lenkų jaunimo būrys miesto centre ėmėsi viešų demonstracijų, vėliau švilpimu ir šūkavimais reiškė nepasitenkinimą policijos darbu. Naktį iš spalio 29 į 30 d. Žvėryne, prie statomos radijo stoties, kaip manoma, lenkų partizanai, apšaudė Rinktinės ryšių kuopos sargybą.
Tomis dienomis dėl staiga pakilusių kainų Vilniaus gyventojai ėmė justi ir duonos trūkumą. Prie parduotuvių nusidriekė didžiulės eilės, o minioje ėmė sklisti kalbos, kad parduotuvių savininkai, daugiausia žydai, nuo gyventojų slepia maisto produktus. Netrukus visa tai prasiveržė spontanišku smurtu bei pogromais. Šopeno, Arklių, Pylimo gatvėse buvo mušami žydų tautybės žmonės, daužomi jų parduotuvių bei namų langai, verčiamos durys, plėšiamos krautuvės. Skaičiuojama, kad šių neramumų metu sužeista apie trys dešimtys žydų, policija suėmė 66 pogromo dalyvius.
Neramumai bei provokacijos vyko ir Dominikonų, Aušros Vartų, Didžiojoje gatvėse. Prie miesto savivaldybės susirinkusi minia reikalavo atpiginti duoną, suvienodinti zloto ir lito vertes, skandavo šūkius „Tegyvuoja Lenkija“ bei „Šalin lietuvius“. Vėlinių šventės proga Rasų kapinėse šalia Jozefo Pilsudskio mauzoliejaus taip pat skambėjo antilietuviški šūkiai, kurie buvo girdimi ir vėliau miniai traukiant Vilniaus gatvėmis.
Pasak istoriko A.Svarausko, Lietuvos valdžiai teko didžiulis iššūkis, kaip tvarkytis su šiais neramumais. „Niekas nenorėjo atvirai naudoti jėgos ir į gatves pasiųsti kariuomenės, mat tai būtų prieštaravę pagrindinei politiniai žiniai – lietuviai į Vilnių atėjo ne kaip okupantai, bet šeimininkai, kurie susigrąžino tai, kas teisiškai ir istoriškai jiems priklauso. Taip pat buvo deklaruojama ir pagarba visų tautinių Vilniaus bendruomenių tapatybei bei kultūriniam jų savitumui“, – teigė istorikas.
Nors lietuvių administracija baiminosi, kad didžiausi neramumai bei demonstracijos Vilniuje prasidės lapkričio 11 dieną, minint Lenkijos nepriklausomybės metines, vis dėlto situacija aprimo per pirmąją lapkričio savaitę. Vėliau Vilniaus gatvėse dar pasitaikydavo lenkų jaunimo akcijų, tačiau rimtesnių susidūrimų bei smurto proveržio jų metu pavyko išvengti.
A.Svarausko teigimu, Lietuvos valdžiai gan sunkiai sekėsi įsitvirtinti Vilniuje. Tai nulėmė sudėtinga ekonominė miesto situacija, dramatiška socialinė aplinka, taip pat ir tai, kad beveik per du okupacijos dešimtmečius Vilniuje apsigyveno apie 100 tūkstančių iš Lenkijos atsiųstų valdininkų, kurie pasižymėjo gan aršiu nacionalizmu.
Tuo tarpu pats miestas buvo gerokai apleistas – čia trūko ne tik tinkamų patalpų valdžios įstaigoms, bet ir gyvenamo ploto valdininkams, taip pat nebuvo tinkamai išvystyta ir miesto infrastruktūra. Būtent tai nulėmė, kad Kaune savo gyvenimą kūrę, modernius namus pasistatę ar šiuolaikiškai butus įsirengę lietuviai valdininkai bei paprasti gyventojai labai neskubėjo keltis į atgautą, tačiau gerokai nugyventą Vilnių.
Per aštuonis mėnesius, iki sovietų įvykdytos Lietuvos okupacijos 1940 m. birželio 15-ąją, Vilniuje spėjo įsikurti Finansų, Žemės ūkio, Švietimo, Vidaus reikalų ministerijos. Taip pat čia persikėlė Vytauto Didžiojo universiteto Teisių ir Humanitarinių mokslų fakultetai. 1939 metų pabaigoje daugiau nei pusantro šimto Vilniaus gatvių buvo pervadintos lietuviškais vardais, taip pat privaloma tvarka sulietuvintos ir visų parduotuvių vitrinos.
Tuo tarpu Lietuvos visuomenės entuziazmas savo akimis išvysti atgautą Vilnių pasireiškė masiniu gyventojų vykimu į sostinę. Didžiulio susidomėjimo sulaukė iš Kauno bei kitų Lietuvos miestų rengiamos ekskursijos. Dešimtys tūkstančių žmonių keliavo į Vilnių, kad pirmą kartą beveik po dviejų dešimtmečių pamatytų išsvajotą ir apdainuotą istorinę Lietuvos sostinę.
Pasak A.Svarausko, tais mėnesiais traukinių tvarkaraštis iš Kauno buvo intensyvesnis nei mūsų dienomis. „Į Vilnių važiavo mokiniai ir studentai, žurnalistai bei paprasti gyventojai. Tapo madinga Vilniuje švęsti svarbiausias religines šventes, masiškai važiuoti į Kaziuko mugę. 1940 metais pirmą kartą Vilniuje iškilmingai paminėta ir Vasario 16-oji. Įdomu, kad dėl diplomatinės situacijos prezidentas Antanas Smetona į Vilnių taip ir neatvyko – jo iškilmingam įžengimui, numatytam birželio 23-iąją, sutrukdė prasidėjusi sovietų okupacija“, – pasakojo istorikas.
Vilniaus atgavimas tuometinei Lietuvos visuomenei tapo beveik du dešimtmečius puoselėtų vilčių bei svajonių išsipildymu. Vis dėlto šį džiaugsmą ir euforiją temdė politinė realybė bei kaina, kurią teko už tai sumokėti. A.Svarausko teigimu, savitarpio pagalbos sutarties pasirašymas su Sovietų Sąjunga iš esmės reiškė, kad 1939 metų spalio 10 dieną Lietuva, nors formaliai tebebuvo suvereni ir neutrali valstybė, faktiškai tapo SSRS protektoratu.
Vilniaus klausimas su Lenkija galutinai buvo išspręstas tik 1994 metais pasirašius dviejų nepriklausomų valstybių Draugiškų santykių ir gero kaimyninio bendradarbiavimo sutartį, kuria lenkų valdžia oficialiai atsisakė pretenzijų į Vilnių.
Nuotraukos – Vytauto Augustino ir Juliaus Miežlaiškio iš Lietuvos nacionalinio muziejaus, kitos – Vytauto Didžio karo muziejaus
Tekstas Gediminas Kajėnas
Įgyvendinimas Lina Zaveckytė